Tai, ką čia parašiau, bus ne apie spektaklį. Spektaklis buvo apie mane, todėl ir rašiau.
Vienas žmogus man šiandien priminė šį tą apie mane. "Mažute, kiek tavyje yra skirtingų žmonių?! Kartais aš pasimetu ir nebežinau su kuo esu." O dar kitas priminė, kaip kažkas sakydavo "Tu beprotė.. taip beprotė! Vieną dieną aš tikrai tave nušausiu. Dievaž, kaip myliu... Iš kur ir už ką tu čia man tokia?!" Tai va. Kur dabar tie laikai? Ir kas dabar aš esu? KAS AŠ? KUR AŠ? KODĖL AŠ IR KODĖL TU? KUR YRA MES? Eisiu gal valgyt makaronų. Tiesa, kad šita antra pastraipa yra rašoma penkiomis valandomis vėliau nei pirmoji. Netyčia man čia taip įsijungė egzistencinis rėžimas. Mat buvau spektaklyje. Kiekvieną kartą grįždama namo giliai mąstau, kad reiktų arba mest tą bjaurų užsiėmimą, arba tik tuo ir gyvent. Kitaip kažkaip užknisančiai sudėtinga. AaaaAA...! Labai daug minčių galvoje.
Šalin. Šalin, nedorosios, neleidžiančios bukai gyventi.
O aš noriu būti savimi, o aš noriu daryti ką noriu, o aš noriu nebijoti ateities, o aš noriu mylėti pasaulį, o aš noriu, kad "tvirtas stovėjimas ant žemės" nereikštų to paties, ką ir "buvimas purve iki kelių", o aš noriu rūkyti ir gerti, be grėsmės numirti skausme ir purve, o aš noriu, kad tu suprastum mano iškreipto pasaulio viziją arba bent jau netrukdytum, aš pati suprasiu, suprasiu.. kai ateis laikas, o aš noriu pati mokytis iš savo pačios klaidų, aš nenoriu svetimo gyvenimo, o aš noriu klysti ir degti ir nebijoti kentėti ir noriu raudoti iki begalybės, tomis dienomis, kai skauda nuo pasaulio, kai skauda nuo žmogaus, kai skauda nuo savęs. Kai skauda nuo supratimo, kad siela pernai buvo gražesnė, ne.. ramesnė nebuvo. Tik gražesnė. Nors ir visas tas gražumas gi reliatyvus.
Ir žinai, ko noriu dabar, NEDELSIANT, labiausiai? Išsiraudoti ir išsirėkti, aprėkti ir išpurtyti tave, bebandant suprasti, kada išmokai taip tobulai nieko nesuprasti, kada išmokai laužyti pažadus, kada iš tavo sušiktų akių dingo tikėjimas. Bet aš nieko nedarysiu. Va taip sėdėsiu ir tylėdama lauksiu, kol šita būsena praeis. Nes aš bijau gyventi kaip noriu, nes iš tikro ir nežinau, kaip noriu gyventi. Vadinasi, kad nežinau, ko bijau. Bla bla bla.
Įkiščiau dabar cigaretę mamai į ranką ir sakyčiau "Klausykis. Įsipilk vyno, nes kitaip nesuprasi. Papasakosiu viską." ir kalbėčiau ilgai. Ir pati pasimesčiau savo žodžiuose. Dievaž, kaip aš ją myliu ir kaip siaubingai mažai laiko mes turime viena kitai ir kaip labai bijome pamatyti realybę.
Susikraučiau nebūtiniausius, bet gražiausius savo daiktus ir išskrisčiau pas tave. Nes tu to paties niekada nepadarysi. Bet per daug bijau suprasti, stovėdama ant tavo namų slenksčio, kad šito daryti nereikėjo. Kad mūsų laikas kartu jau tapo legenda. (O niekam nepaslaptis, kad legendos gražiausios, kai eina iš lūpų į lūpas)
Kad net ir mūsų ateitis, jau yra legenda. Ne... Mūsų ateitis buvo pasaka. Viešpatie dieve... kur mano fėja padedanti užmiršti. Kaip iki begalybės man skauda būti be tavęs.
Gali būti, kad vieną dieną nusišausiu. Arba surasiu kokį estetiškesnį būda. Būtų labai proziška. Ir visi, šitą skaitantys dabar, tada galėsit jaustis kaltais ir sau kartoti "Varge, juk rašė ji kažkada, o mes net negalvojom, manėm, kad kliedi.. Vajei, kokie mes dabar nelaimingi.." Bet čia bus vėliau... Dabar kol kas aš dar randu savyje energijos tikėti pasaulio grožiu. (Šitą pastraipą vėliau išversiu į anglų kalbą, nes didelė dalis anglakalbių įvairiataučių irgi verti žinoti.)
Dabartinis periodas ragina nedelsiant išsirinkti naują vaidmenį. Labiausiai dominantis ir perspektyviausias atrodo "Nusišikt man ant visko". Tik, kad jis savaime pats sau prieštarauja. Reiktų jį pavadinti "Nusišikt man ant to, to, to ir to". Va čia ir komplikacijos.
Viskas. Panašu, kad išsiliejau. Pagerėjo kažkiek. Tikriausiai ir taip perpildytą virtualią erdvę užkrauti dar vienu beprasmiu egzempliorium nėra gerai, bet man pavyzdžiui gaila jį ištrinti. Kartais visai mėgstu prisiminti iki kokio savigraužos lygio buvo prieita. O saugoti tai tik kompiuteryje irgi kažkaip beryšio. Jei jau viešinam, tai viską iki galo.
You Still Keep Smile? :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą