O vakar beprotiškai panorėjau ledų, lietaus ir žmogaus. Didelių baltų ir šokoladinių ledų. Kabinčiau juos elegantiškai ilgu šaukšteliu, šelmiškai varvėtų karamelė į krištolu spindinčią desertų taurę... Ne ne ne. Iš tikro jie turėjo būti balti arba šokoladiniai, bet nebūtinai dideli. Tiesiog vafliuke. Na tie, kuriuos liežuvio galiuku skanauji, paskui atsikandi dideliu kąsniu, kai pamiršti, kad esi vaikas, tada jie pro vafliuko apačią ima varvėti ant delnų ar ant pėdų, tada tavo pirštai tampa truputį juokingai ir truputį nemaloniai lipnūs ir jau tada, dėkui Dievui ir vafliukui, kai nulaižai tekančius pro apačią ledus ir dar sukeli tą juokingą šliurpimo garsą, tu vėl atsimeni, kad esi vaikas. Ir tuos baltus arba šokoladinius ledus panorėjau valgyti po skėčiu, balose, žingsnio ir juoko ritme. Lietaus fone, lašelių balse. Arba savoje tyloje. Bet tokiu atveju šiame nore nebūtų tilpęs žmogus. O žmogaus žmogui labai reikia. Ir nemeluok man apie vienatvės nuostabumą, nemeluok. Ji liūdna, nes apie jos atneštą džiaugsmą nėra su kuo pasidalint. Stop. Liūdesys irgi gali būti nuostabus. Tikrai žinau, kad gali. Atsimenu dar vienos praėjusios dienos akimirką, kurioje pasikūkčiodama verkiau dėl nesuvokiamo liūdesio džiaugsme ir džiaugsmo liūdesy. Kaip ir pasakei, uždėjau ranką ant krūtinės, ten kur plaka širdis, jaučiau kaip sušyla delnas, jaučiau kaip nutylu ir kaip ima garsėti plakimas.Tuk tuk. Tuk tuk. Tuk tuk.. tuk.. tuk.. ir tada rodės visas pasaulis sutelpa tame plakime. Plakime, kuris be jokio triumfo bet tylioje didybėje kiekvieną akimirką šneką apie gyvybės paslaptį. Ir suvokusi tai, ko dar nesugebu paaiškint, pravirkau. Pirmosios ašaros pasirodė dar tau bekalbant, o vėliau, kai pasilikau viena savoje tyloje ir plakimo šilumoje, pasirodė rauda. Tokia stipri ir galinga, tokia savyje talpinanti visą nežinojimą, pasimetimą, ilgesį ir troškimą suprasti, tai ką žinai, troškimą išjausti. Tiek to. Nustabusis liūdesį. Ledų gavau su šelmiškai varvančia karamele ir spindinčioje taurėje. Šalia dar buvo mylimo ir įsimylėjusio žmogaus juokas. Gėrėjausi ja, lyg pro prizmę matydama save vakarykštėje dienoje. Aš jau vėl noriu įsimylėti. Ir dar noriu leisti sau be baimės pamilti. Besijuokiantis žmogus atseikėjo užtektinai. Tiek, kad nebūtų gaila nesančio lietaus. Ir didysis akimirkos stebuklas ištiko ryte, kai emė lyti. Ne snigti, o lyti. Išlipdama iš troleibuso turėjau pasisaugoti, kad nepastatyčiau pėdos balon, bet tai man labai patinka. Tada išlipimas tampa labai elegantiškas ir lėtas, nes rinkdamasi sausą plotelį įtempi kojos pirštus. Išlipusi iš troleibuso turėjau išskleisti skėtį, bet tai man labai patinka. Tada girdi lietaus šniokštimą ir lašelių barbenimą. Tas barbenimas visada slepia savyje kažką džiuginančio. Išlipusi iš troleibuso turėjau praeiti pušynu, bet tai man patiko užvis labiausiai. Pušyno buvo apgailėtinai mažai, bet laimingas mokantis pasitenkinti mažu. Medžiai, samanos ir lietus skleidė tą ypatingą kvapą. Kvapą, primenantį namus, kuriuose jo būdavo tiek daug, kad net leisdavau sau neuostyti, nevertinti ir nesidžiaugti. O dabar tame kvape buvau gal dešimt ar dvidešimt žingsnių, lėčiausių gyvenime žingsnių. Pro mane vis skubėjo ir skubėjo žmonės. Kas žingsnį po du. O aš skendau ilgesingame malonume nuo namų ir miško kvapo. Namai ir miškas. (Dabar tu juokiesi. Dabar galėtum gėrėdamasis savimi paklausti nuo kurios buvimo akimirkos namai ir miškas man tapo gretimi. O aš kurstydama tavo gėrėjimąsi savimi atsakyčiau, kad ne namai ir miškas, bet meilė ir namai.) Nuo kurios buvimo akimirkos man tai tapo gretima? Nežinau. Tai tiesiog toks iki begalybės svaiginantis duetas. Atimi, kad suprastume. O kokia prasmė atimti, jei jau esi supratęs? Šioje pabaigoje atsirado per daug klaustukų. Nors aš tiesiog džiaugiuosi, kad pildosi beprotiški troškimai. Nors ir mažais gabaliukais. Gražu ir stebuklinga gyventi mažais gabaliukais.
