Šią naktį nemiegu ne dėl to, kad megaliu. Nemiegu, nes tiesiog nenoriu. Prabanga J
Miegojau visą parą, kol 04:00 pajutau, kad nebegaliu. Reikia keltis ir eiti kažką daryti, kažką veikti. Galvoje tiek minčių. Daug dienų jau nerašiau. Todėl ir sukasi viskas dabar, rodos, netelpa, rodos, lipa viena ant kitos, bando prakišti save.
Dvi savaites beveik nemiegojau, dirbau, ruošiausi peržiūroms. Iš pradžių keikiau studijas, kad per sunkios, save, kad nepradėjau darbuotis anksčiau. Paskui nieko nebekeikiau, nes nebebuvo laiko – reikėjo dirbti. O galiausiai, paskutinę naktį, prieš pat atiduodant darbus, pasijutau be galo laiminga. Iki begalybės. Kad įveikiau tai, kad viską suspėjau. O svarbiausia – supratau, kad man klaikiai patinka tai, ką darau.
Tik svėrė didelis nuovargis. Ir emocinis, ir fizinis. Ašaros pačios riedėjo dėl kvailiausių dalykų, mintys skraidė padrikai, skaudėjo rankas ir visą kūną. Gražiai prasiveržė ta visa įtampa. Beplėšiant lapus su darbais nuo sienų. Su tais darbais, dėl kurių šitiek iškentėta, šitiek laiko atiduota. Ir jų reikėjo tik kelioms valandoms. O dabar privalėjom nuplešt, susidėt ir išsinešt kur norėjom, kad būtų vietos kitiems, kad niekam nesimaišytų. Tada ir supranti, kad per daug sureikšminom kažką. Bet negaila. Gyveni ir mokaisi. Esu dėkinga Sutvėrėjui už galimybes ir pamokas. Tik liūdna, kad Kalėdų laukimą pražiopsojau. Paryčiais išgirdau kartą per radiją, kad liko 10 dienų iki švenčių, bet nepatikėju ir toliau kažką braižiau. O paskui plėšiant tuos darbus nuo sienu, dėstytojo palinkėjimas apie laimingas šventes pribaigė. Atsipeikėjau ir supratau, kad liko savaitė iki Kalėdų. Pravirkau. Ir ilgai verkiau. Ir buvau tyliai laiminga, kad šalia buvo draugai. Visai nauji, bet jau svarbūs ir reikalingi.
Mano gyvenimas – kūryba. Ji neapsiriboja rašymu ar piešimu. Ji egzistuoja kiekviename mano žingsnyje.
