4dienis.

Viskas buvo pradėta laiškais. Laiškais ir turi būti tęsiama.

Jau veik maniakiškai mąstau apie savo vienatvę, apie tuos iš proto vedančius, bet labai trumpam šalia užmiegančius vyrus. Išeina nepasakę kodėl. Gal dėl to, kad jiems ateinant neklausiama? Užsikalbėjau kažkada seniai pati tokį likimą. Kvailelė, nesuprasdama, kaip reikės šalia žmogaus. Dabar tyliai guodžiuosi, kad gal čia nebuvo nesupratimas, kad buvo intuityvus nujautimas, žinojimas. Žinojimas kaip reikalinga bus sava erdvė ir ta iki skausmo draskanti laisvė. Tik laisvėje kuria žmogus? Kažin. Tik kenčiantis kuria žmogus? Arčiau tiesos.

Karštligiškai visokiais būdais bandžiau atšaukti tą vienatvės užkalbėjimą ir tuo pat metu gyvai jaučiau klaidos baimę. Kažkas žnaibė blauzdas ir tylutėliai bandė išaiškinti, kad geriausia būtų jeigu iškvėptum kvailą krūtinėje susikaupusį kiek suplėkusį orą ir atsiduotum Likimo visagalybei. Pripažinti ir patikėti maža. A-TSI-DUO-TI reikia. Minutėlę. Dar pamenu, kaip žmonės sakė, kad man gyventi būtų lengviau atsisakius žodžio REIKIA. Aš bandau, bet tik jaučiuosi lyg besisukdama ratu. Ar ne per daug tie žmonės šneka.

Man truputį gėda susitikti su egzistenciniais pernai metų draugais. Mat šią vasarą leidau sau paatostogauti be įprastų pozų. Žinoma prieš tai privalėjau tris dienas tūnoti gilioje apatiškoje neviltyje, tada graudžiai išsižliumbti antrą valandą nakties Palangos parke ant seno pigiu vynu tvoskiančio nežinomo režisieriaus peties, kuris prieš eidamas namo pabarbeno smiliumi man į pakaušį „Čia, vaikeli, aš tau jau nepadėsiu... Reikia į medikus kreiptis...“. Gėda nes ignoravau miškus, kad nesutikčiau tavęs. Gėda, nes vėliau į miškus ėmiau žvelgti net abejingai. Gėda, nes sąmoningai vengiau bet kokių dvasinio tobulėjimo kelių. Gėda, nes švelniai ignoravau bet kokią sveikos gyvensenos idėją. Kažkuriuo momentu tarp tų visų gėdų dar suvokiau Didžiąją Tiesą apie gyvenimo Beprasmybę ir tikslo atsiradimo ištakas įžvelgiau vien tik žmogaus tuštybėje ir jo didžiulėje Nuobodulio baimėje. Taigi, nėra ką pasakoti egzistenciniams draugams, kurių vienas manyje įžvelgia tobulybę, o kitas nesiliauja kalbėjęs kaip beprotiškai svarbu siekti TIKSLO. Būtų labai įžūlu besišypsant į jų viltingus veidus papasakoti, kad šią vasarą paverčiau saganiškai (kompiuteris taiso S į R. Ir tai man labai glosto savimeilę ir skatina įžvelginėti ženklus ženklelius) žavia. Pusryčiams per pietus geriamas didelis puodelis creme cafe, be paliovos ryjamos prancūziškai ištvirkusios arba vaikiškai naivios knygos, parazitiškai nedirbami namų ruošos darbai, o vakarop susikontempliuojama į blakstienų juodumą ir tobulą plaukų sruogų kritimą, nes naktį bus linksminamasi. Taip. Šią akimirką vėl pradėjau jaustis egzistencialiai pilnaverčiu žmogumi, nes tai ką veikiau, buvo sąmoningai pasirinkto kelio dalis.

Mane tikriausiai kamuoja Nemiga. Ji labai romantiškai atrodo su visais savo neleidžiančiais užmigti naktiniais kuždesiais, šlamesiais, murmesiais. Labai jau nesinori visos šios nakties žavesio garbės suversti per dideliam puodeliui crem-cafe išgerto saulei besileidžiant. Žadintuvas skambės po kelių valandų, kad nepramigtume saulėtekio ir tobulų rudenėjančios vasaros rūkų.

Rūkų pasaka.

Kai pagauna didžiulis noras rašyti, labai nuodėminga laukti kol jis praeis. Taip kartais padarai iš tingėjimo kovoti su savimi. Nes gi žinai scenarijus. Iki begalybės bjauru jausti tuštumą mintyse, kai sėdi prieš popieriaus lapą, kurį dar prieš akimirką žuviškai troškai išmargint gyvastim, pulsuojančia mintimi.

Kablelis labai pagelbėja, kai nenori rinktis tik vieno žodžių dueto.

Absurdiškai atrodo priverstinis rašymas, bet aš beveik tikiu jo nauda ir būtinybe. Vien iš principo, vien sau, vien svajojant ir laukiant kol iš didelio Nieko iškris mažulytis negludintas perliukas. Ir jo užteks, kad gautum dar akimirką beprasmio džiaugsmo. Kad ir be perliuko, bet priimtas iššūkis jau savaime keičia egzistencijos vertę.

Kiekvieną rytą mūsų Pasauly kyla Saulė, kiekvieną rytą ji pažadina po smilgomis ir pievų žolėmis miegančius Rūkus, kurie tylutėliai nubunda ir pačiomis smilgų viršūnėlėmis tipendami šliaužia, kutendami budina laumžirgius ir šnabždasi apie voratinklių gražumą. Prisiskaitę pasakų apie joniukus ir grytutes barsto paskui save rasas. Barsto, kad būtų dėl ko ir kaip čia vakarais sugrįžti ir be minčių užmigti. Vienais rytais Rūkai nušliaužia į paežeres, o ten vandenyje vilgo savo perregimas pėdutes, vandeniu šlakstosi veidus, žiūri į stiklinius vandens paviršius, laukia būti nematomais. Kai esi nematomas, labai daug visko pamatai. Tai žino kiekvienas Rūkas. Kitais rytais jie nešliaužia į paežeres. Lieka tipendami klajoti pievose ir klaidinti pabūgusių ežiukų. Kažkodėl Rūkams patinka didelės ežiukų akys. Kartais tokiais tipenimo rytais pievose vaikšto Raganos. Spindinčiais vorų tinklais apsisiautusios kaulėtomis ilgapirštėmis rankomis skabo žolynus, deda prie pulsuojančių gyvastį lūpų pumpurus, bučiuoja juos ir verčia stebuklingais. Arba tik eina kupsteliais, žvelgia į tolį nieko nereginčiomis akimis ir šnabžda užkalbėjimus Pasauliui. Tada jų ilgus išsidraikiusius purpurinėmis varnalėšomis dabintus plaukus ima kedenti stebuklingai nurimęs ir ūkčioti pamiršęs Vėjas. O Rūkams tai už vis labiausiai patinka. Kaip jie atgyja, kaip jie šėlsta, kaip jie kvatoja..!!! Supasi tose Raganų kasose lyg begalinių marių vilnyse, perregimais delniukais glosto švelniąsias sruogas.. Ir vis krykščia, vis kvatoja.. Šypsosi tada Raganos, ilgesingai šypsosi apie neišjaustas būtis ir baimingai nutilusių raistų smaragdinį žalumą.

Negalima Rūkams per visą dieną tipenamai klajoti, trukdyti ežiukų ir Raganų gyvenimus. Tolimose sodybose ima šiugždėti netrukus ištarsiami Labi Rytai. Reikia skubėti. Reikia surinkti paliktas Rasas ir visas visas joms išdovanoti. Tegu! Tegu nelieka dėl ko ir kaip vakarais po smilgomis sugrįžti, tegu tik Raganos šypsosi..!

O dar dvi Rasas būtinai įduoti ežiukui. Tegu mokosi saugoti.

Ir Raganos šypsosi, ir Raganoms patinka bebaimė ir benamė meilė, ir Raganos neša tyliuose glėbiuose dovanas, ir Raganos ridena jas atgal po smilgomis. Tegu būna kur grįžti vakarais ir be minčių užmigti. Tegu..

Pradėjau cituot Lagerfieldą!

Didysis susireikšminimo metas, kai kažkas viena ranka užglosto iki murkimo, o kita trypia ant uodegos, kad kuo labiau skaudėtų. Mano naiviame mazochizme susipina ir neskęsdami nyra sakiniai. Tau reikia daugiau valios. Negali sustoti. nothing tastes as good as skinny feels… Pradėjau cituot Lagerfieldą! Nežinau čia didžiuotis ar graudintis, todėl tyliai sutrinku. Daryk kažką prasmingo. Šią akimirką norėčiau riaumot kaip nuo saulės kaitros įsiutintas liūtas. Išlaisvinti laukinį jausmą. !!!!!!!!!!!!!! Kaip nenormalu. Klaida sakinyje. Žodis NORMALU yra pernelyg reliatyvus, kad leisčiau jį sau naudoti. Taip kaip ir REIKIA.

Kas antrą akimirką kaifuoju nuo savo gyvenimo. O kas pirmą keikiu save ir neapkenčiu. Kad gyvenu ne širdies balso vedama. Gyvenčiau, jei teisingai suprasčiau. Suprasčiau, jei mokyčiaus. Mokyčiaus, jei netingėčiau. O dievai! Mano gyvenimas nueis niekais ir išsipildys visos mano baimės. O tada aš išprotėsiu. Kasdien vis labiau prie to artėju. Tiek daug visko norisi. !!!!!!!!!!!!!!!!!

Penkiolika minučių sėdėti prieš šitą tekstą delnais užsidengus veidą.

Pribrendo laikas keisti gyvenimą. Paslėpsime dalį savęs ir patikrinsim ar tikrai šitaip gyventi lengviau. Žmonės praeinantys grūdina. Vertybės kinta. Ar šitaip blėsta jaunatviškas maksimalizmas? Gal ne. Daugiau SAVIGARBOS. Tai per dažnai girdžiu, kad galėčiau nepaisyti. Draugai arti, o priešais dar arčiau. Labai padliška. Gyventi be sąžinės.

Pokyčiai. Pokyčiai. Pokyčiai pokyčiai pokyčiai pokyyyyyyyčiai pokyčiukai. !!!!! Matai, kaip man blogai? Jau dabar privalau sau įrodyt, kad VISKĄ GALIU.

Susirašyčiau tikslus jeigu jie nebūtų tokie absurdiški. 

3dienis.

Sustojau. Bendram judėjimo taške. Tai ir yra blogiausia. Griežtai draudžiama sėdėti ant suoliuko troleibusų stotelėje ir gerti kavą, kai kiti laukia troleibuso. (O jeigu man dabar tik to ir reikia? Jeigu dabar aš nieko kito nenoriu ir negaliu? Negaliu ir nenoriu.) Bet atrakcija įdomi. Lyg stebėtum didžiulę instaliaciją. Pasimeti kartais savęs klausdamas „Kurie čia iš mūsų surežisuoti?“ Taigi. Sėdi ant suoliuko. Tam sėdėjimui nereikia nieko gražaus ir išpuoselėto. Ir cigaretė nei reikalinga, nei tinkama. Nes per greit susmilkstanti. Maišelis traškučių, dėžutė spragėsių būtų kaip tik. Troleibusai vis važiuoja. Žmonės įlipa ir išlipa. Automobiliai vis važiuoja. Vairuotojai kalba mobiliaisiais arba barasi su važiuojančiais drauge. (Šiomis dienomis nebemėgstu skaityti knygų važiuodama troleibusais. Toks užsiėmimas labai trukdo stebėti pasaulį ir kartais pasvajoti.) Dviratininkai mina pėdalais aplenkdami irgi skubančius pėsčiuosius. Sekančią akimirką pagalvoju, kad į draugiją man labai tiktų koks paukštis. Sulestų nukritusius trupinius ir abu toliau nieko neveiktume. Du beprasmiai egziztuotojai. Praeinanti pro šalį mergina keistai į mane žiūri. Ilgai žiūri. Tris ar keturis metrus šaligatvio. Matyt, keistai atrodau jos judėjimo taške su traškučiais burnoje. Šiaip į mane net nebuvo verta žiūrėti. Neturėjau nieko gražaus ir išpuoselėto. O kokie buvo dangūs! Dešinėje mėlynai ir pilkai ir juodai tamsus. Kairėje baltai ir žydrai ir gelsvai šviesus. Jame ir Saulė buvo. Visai nepavydi ir ne egocentriška Saulė. Savo švytėjimu dangų dešnėje ji darė gražesnį. Tokį net įspūdingą. Tikriausiai dangus iš dešnės žiūrėdamas į priekyje pakibusią Saulę jautėsi laimingas. Toks laimingas, kad net ėmė pats sau švytėti. Tai ir buvo gražu. Sėdėdama vis gręžiojausi. Tai kairėn tai dešinėn. Vienoje pusėje prisimerki nuo spindulių ryškumo, kitoje išplėti akis nuo to juodai spindinčio dangaus keistumo. Daugiausiai vis tik žiūrėjau išplėtusi akis. Mat tai buvo idėjiškai graži pusė. Lyg ir suteikianti jėgų ar kažkokios vilties. Šiomis dienomis gi pati jaučiausi kaip tie dangūs. Kol anoji Saulė neužgęsta ir pats gali spindėti savo nieko neveikimo taške. Tai va ir spindžiu. Sėdžiu sau ir spindžiu. Matosi? Spindžiu taip gražiai, kad net darosi po truputį juokinga. Ir jei dabar nebūtų atskridęs tas paukštis, tikrai būčiau ėjusi namo. Matot, kaip būna? Naujas bičiulis. Juosvas varniukas didelėmis akimis. Atskrido ir ėmė vaikštinėti netoliese. Taip lyg niekur nieko. Neva tie trupiniai visai nedomina ir šiaip neva turi daug kitų draugų. Jis tuoj ateis arčiau ir demonstratyviai nesidomėdamas nei manimi nei trupiniais juos sules. O sulesęs nueis toliau savais takeliais. Taip ir buvo. Tik negaliu suprast, kodėl reikėjo eiti, kai sugebi skraidyt? O. Ironiška. Ir iki begalybės žmogiška.  

Tiesiog vafliuke. Ledai. Ir lietus.

O vakar beprotiškai panorėjau ledų, lietaus ir žmogaus. Didelių baltų ir šokoladinių ledų. Kabinčiau juos elegantiškai ilgu šaukšteliu, šelmiškai varvėtų karamelė į krištolu spindinčią desertų taurę... Ne ne ne. Iš tikro jie turėjo būti balti arba šokoladiniai, bet nebūtinai dideli. Tiesiog vafliuke. Na tie, kuriuos liežuvio galiuku skanauji, paskui atsikandi dideliu kąsniu, kai pamiršti, kad esi vaikas, tada jie pro vafliuko apačią ima varvėti ant delnų ar ant pėdų, tada tavo pirštai tampa truputį juokingai ir truputį nemaloniai lipnūs ir jau tada, dėkui Dievui ir vafliukui, kai nulaižai tekančius pro apačią ledus ir dar sukeli tą juokingą šliurpimo garsą, tu vėl atsimeni, kad esi vaikas. Ir tuos baltus arba šokoladinius ledus panorėjau valgyti po skėčiu, balose, žingsnio ir juoko ritme. Lietaus fone, lašelių balse. Arba savoje tyloje. Bet tokiu atveju šiame nore nebūtų tilpęs žmogus. O žmogaus žmogui labai reikia. Ir nemeluok man apie vienatvės nuostabumą, nemeluok. Ji liūdna, nes apie jos atneštą džiaugsmą nėra su kuo pasidalint. Stop. Liūdesys irgi gali būti nuostabus. Tikrai žinau, kad gali. Atsimenu dar vienos praėjusios dienos akimirką, kurioje pasikūkčiodama verkiau dėl nesuvokiamo liūdesio džiaugsme ir džiaugsmo liūdesy. Kaip ir pasakei, uždėjau ranką ant krūtinės, ten kur plaka širdis, jaučiau kaip sušyla delnas, jaučiau kaip nutylu ir kaip ima garsėti plakimas.Tuk tuk. Tuk tuk. Tuk tuk.. tuk.. tuk.. ir tada rodės visas pasaulis sutelpa tame plakime. Plakime, kuris be jokio triumfo bet tylioje didybėje kiekvieną akimirką šneką apie gyvybės paslaptį. Ir suvokusi tai, ko dar nesugebu paaiškint, pravirkau. Pirmosios ašaros pasirodė dar tau bekalbant, o vėliau, kai pasilikau viena savoje tyloje ir plakimo šilumoje, pasirodė rauda. Tokia stipri ir galinga, tokia savyje talpinanti visą nežinojimą, pasimetimą, ilgesį ir troškimą suprasti, tai ką žinai, troškimą išjausti. Tiek to. Nustabusis liūdesį. Ledų gavau su šelmiškai varvančia karamele ir spindinčioje taurėje. Šalia dar buvo mylimo ir įsimylėjusio žmogaus juokas. Gėrėjausi ja, lyg pro prizmę matydama save vakarykštėje dienoje. Aš jau vėl noriu įsimylėti. Ir dar noriu leisti sau be baimės pamilti. Besijuokiantis žmogus atseikėjo užtektinai. Tiek, kad nebūtų gaila nesančio lietaus. Ir didysis akimirkos stebuklas ištiko ryte, kai emė lyti. Ne snigti, o lyti. Išlipdama iš troleibuso turėjau pasisaugoti, kad nepastatyčiau pėdos balon, bet tai man labai patinka. Tada išlipimas tampa labai elegantiškas ir lėtas, nes rinkdamasi sausą plotelį įtempi kojos pirštus. Išlipusi iš troleibuso turėjau išskleisti skėtį, bet tai man labai patinka. Tada girdi lietaus šniokštimą ir lašelių barbenimą. Tas barbenimas visada slepia savyje kažką džiuginančio. Išlipusi iš troleibuso turėjau praeiti pušynu, bet tai man patiko užvis labiausiai. Pušyno buvo apgailėtinai mažai, bet laimingas mokantis pasitenkinti mažu. Medžiai, samanos ir lietus skleidė tą ypatingą kvapą. Kvapą, primenantį namus, kuriuose jo būdavo tiek daug, kad net leisdavau sau neuostyti, nevertinti ir nesidžiaugti. O dabar tame kvape buvau gal dešimt ar dvidešimt žingsnių, lėčiausių gyvenime žingsnių. Pro mane vis skubėjo ir skubėjo žmonės. Kas žingsnį po du. O aš skendau ilgesingame malonume nuo namų ir miško kvapo. Namai ir miškas. (Dabar tu juokiesi. Dabar galėtum gėrėdamasis savimi paklausti nuo kurios buvimo akimirkos namai ir miškas man tapo gretimi. O aš kurstydama tavo gėrėjimąsi savimi atsakyčiau, kad ne namai ir miškas, bet meilė ir namai.) Nuo kurios buvimo akimirkos man tai tapo gretima? Nežinau. Tai tiesiog toks iki begalybės svaiginantis duetas. Atimi, kad suprastume. O kokia prasmė atimti, jei jau esi supratęs? Šioje pabaigoje atsirado per daug klaustukų. Nors aš tiesiog džiaugiuosi, kad pildosi beprotiški troškimai. Nors ir mažais gabaliukais. Gražu ir stebuklinga gyventi mažais gabaliukais. 

Mylėčiau tą, kuris būtų arti netyčia atsiradęs..

Naktys, darbai, cigaretės. Ir tik prieš akimirką išjausta tiesa, kad tai nėra taip svarbu, kaip tau atrodo. Mažutėlytis menkniekis gyvenimo pilnatvių ir prasmių labirintuose. Svarbiausia visame kame įžvelgti malonumą, kad ir mazochistinį. Ir dar į pasaulį su „atvira širdžia“ reikia eiti, o delnuose neštis idėją. Idėją, kurios aprašymą akyse išskaitytum. Visiškai išsamų. Ką daryčiau šią dieną, jei žinočiau, kad ji paskutinė. Popsinis klausimas, bet pastaruoju metu mėgstu sau jį užduoti. Ir graudžiai juokinga, kad visada atsakymas nedera su tuo, ką darau. Važiuočiau namo, pas mamą, tėtį ir brolį. Arba bėgčiau pas tave, pasakyti, kaip nebyliai myliu. Nors dabar manau, kad paskutinė diena visai netinkama kažkur važiuoti ar kažkur lėkti. Tai būtų gal net savanaudiškai mažatiksliška. Koks ego išsižiebimas paskatino taip mąstyt.. Neva atsirasčiau pas visus tuos žmones, pareikščiau, kad man liko paskutinė diena ir kas tada? Leidau sau tikėti, kad jie mestų savo darbus, dienos planus, gyvenimus ir leistųsi su manim į prisiminimų keliones arba pasiduotų impulsyviems jausmų proveržiams, gal net verktų. Oh. Taip sugadinčiau ne tik savo paskutinę dieną, bet visų kitų dienas. Jau geriau iš lėto surukyčiau vieną ir antrą cigaretę. Mylėčiau tą, kuris būtų arti netyčia atsiradęs, kad niekur bėgti nereikėtų. O tada eičiau klijuot maketą arba kurti nuostabiai harmoningą namą. Gal dar užrašyčiau kažką iš nuolat besiliejančių prozos versmių. Ir būtiniausiai saulės patekėjimą sutikčiau. Padaryčiau tai, net nesiilgėdama horizonto platybių. Jei mano šio rytmečio saulė suspindo prasispraudusi pro daugiaaukščių plyšį, tai taip ir turėjo suspinsti. Nes kiekvieną akimirką aš esu ten, kur Tavo numatyta. 

6dienis

Kelionė namo Vilniaus kryptimi. Ankstyvas rytas su plačiu horizontu apmąstymams. Norisi kažko daugiau už dabartinę save. Gražu iki begalybės už lango. Praplaukiantys medžiai, kalvelės, namai ir stotelės. O dangus su savo debesynais taip neaprėpiamas ir taip elegantiškai pastovus mano judėjimo taške. Ir mėnesiena. Savinuosi tą būtybę. Spindulingas grožis užgniaužia kvapą. Lėtai, visai neskubėdamas švinta pasaulis. Net ir būdamas didelis ir galingas jis leidžia sau ramybės prabangą. Nutolę toliai. Šitie du žodžiai primygtinai norėjo būti užrašyti. Švinta pasaulis. Mėnesio apšviesti debesynų takai  dovanoja neaprėpiamybės realybę. Lyg ant Žemės rutulio krošto stovėčiau ir trūktų tik momento iki pakilimo. Rodos užtetų pasistiebti ant pirštų galiukų, tada magišku staigiu judesiu kilstelti barzdą trokštama kryptim ir tu jau skrendi. Į tolius. Į nutolusius tolius. Štai kur turėjo būti tie primygtini žodžiai. Koks didingas mano pasaulis. Tavo irgi toks galėtų būti. Keista kaip neskubėdamas jis sukuria tiek Akimirkų. AKIMIRKŲ. NESKUBĖDAMAS. Supranti? Ne. Čia ir vėl tikriausiai asmeniška klaida ir problema. Dovanajoma, kuriama amžinybė, pro kurią įsigudrinom prabėgti bėgti bėgti bėėėgti ti ti ti ti ti.. Idiotai pasiimantys tik akimirkas. Sniege išdygęs ir baltuos rūkuos paskandęs medis. Gražus. Nei lapuotis, nei spygliuotis. Didingas savo nuogybe. Stiprus ir gracingas visa esybe. Jau daug prašvito. Ir mano toks asmeniškas nakties, aušrų pasaulis blėsta. Ir nesipriešina, sąžiningai tiki nustatytų ciklų pradžios ir baigties teisumu. Mokausi atsisakyti didaktikos. Vakar žvaigždes man kerėjai. Ir tai buvo gera. Kiekvieną kartą atvedi ten, kur galima ranka paliesti dangaus kraštus, o viršugalviu skęsti jo begaliniame gylyje. Kiekvieną kartą pradedi nuo Berenikės garbanos, tada surandi Didždžiuosius Grįžulo Ratus, nuo jų pabaigos vesdamas svarbiu kampu liniją atrandi Šiaurinę žvaigždę, nuo kurios plačiu mosto parodai Mažuosius Grįžulus. Tada sukiesi ieškodamas Šiaurės Vainiko, lyg tarp kitko mosteli į Septynis Šienpjovius ir visada užbaigi mažutėlyčiu ir veik nematomu Ūku. Šitaip užmini nežinomybę. Visa tai lyg užkalbėjimas slėpiningo ritualo metu. Ritualo, kuris reikalingas dvasiai įpūsti. Iš dūšios į dūšia. Iš širdies į širdį. Iš ritmo į ritmą. Labai švelniai, per ausies kamputį. Gyvenimas man lyg didžiulė dovana su begalybe paslapčių ir kartais trokštu jomis garsiai dalintis su kiekvienu. Tiesiog noriu su begaline jėga kiekvienam įbrukti tas paslaptis, kad atsimerktų, kad atsibustų, kad pasakytų kaip neapsakomai gera, kad pajustų kaip gali spurdėti ir trankytis susijaudinusi širdis. Kaip norėčiau kylančia raudoną Saulę iš dangaus išplėšti ir savo degančiais delnais tau į saują įdėti. Kad pajustum tą gyvenimo kaitrą, kad tavo išplikytos rankos neleistų džiaugsmo ateinančio su paslaptimi pamiršti. O dievai, širdis spurda ir nesitveria.. Sugniaužiu kumščius besistengdama suprasti tą žinojimą. Ir kai Saulė visu savo veidu pažiūri į mane, aš moku tik nutilti ir suvirpėti, įkvėpti naują oro gūsį, lyg pasirįždama naujai dienai, per kurią galiu vėl bandyti būti stipri.