Naktys, darbai, cigaretės. Ir tik prieš akimirką išjausta tiesa, kad tai nėra taip svarbu, kaip tau atrodo. Mažutėlytis menkniekis gyvenimo pilnatvių ir prasmių labirintuose. Svarbiausia visame kame įžvelgti malonumą, kad ir mazochistinį. Ir dar į pasaulį su „atvira širdžia“ reikia eiti, o delnuose neštis idėją. Idėją, kurios aprašymą akyse išskaitytum. Visiškai išsamų. Ką daryčiau šią dieną, jei žinočiau, kad ji paskutinė. Popsinis klausimas, bet pastaruoju metu mėgstu sau jį užduoti. Ir graudžiai juokinga, kad visada atsakymas nedera su tuo, ką darau. Važiuočiau namo, pas mamą, tėtį ir brolį. Arba bėgčiau pas tave, pasakyti, kaip nebyliai myliu. Nors dabar manau, kad paskutinė diena visai netinkama kažkur važiuoti ar kažkur lėkti. Tai būtų gal net savanaudiškai mažatiksliška. Koks ego išsižiebimas paskatino taip mąstyt.. Neva atsirasčiau pas visus tuos žmones, pareikščiau, kad man liko paskutinė diena ir kas tada? Leidau sau tikėti, kad jie mestų savo darbus, dienos planus, gyvenimus ir leistųsi su manim į prisiminimų keliones arba pasiduotų impulsyviems jausmų proveržiams, gal net verktų. Oh. Taip sugadinčiau ne tik savo paskutinę dieną, bet visų kitų dienas. Jau geriau iš lėto surukyčiau vieną ir antrą cigaretę. Mylėčiau tą, kuris būtų arti netyčia atsiradęs, kad niekur bėgti nereikėtų. O tada eičiau klijuot maketą arba kurti nuostabiai harmoningą namą. Gal dar užrašyčiau kažką iš nuolat besiliejančių prozos versmių. Ir būtiniausiai saulės patekėjimą sutikčiau. Padaryčiau tai, net nesiilgėdama horizonto platybių. Jei mano šio rytmečio saulė suspindo prasispraudusi pro daugiaaukščių plyšį, tai taip ir turėjo suspinsti. Nes kiekvieną akimirką aš esu ten, kur Tavo numatyta.
