Kelionė namo Vilniaus kryptimi. Ankstyvas rytas su plačiu horizontu apmąstymams. Norisi kažko daugiau už dabartinę save. Gražu iki begalybės už lango. Praplaukiantys medžiai, kalvelės, namai ir stotelės. O dangus su savo debesynais taip neaprėpiamas ir taip elegantiškai pastovus mano judėjimo taške. Ir mėnesiena. Savinuosi tą būtybę. Spindulingas grožis užgniaužia kvapą. Lėtai, visai neskubėdamas švinta pasaulis. Net ir būdamas didelis ir galingas jis leidžia sau ramybės prabangą. Nutolę toliai. Šitie du žodžiai primygtinai norėjo būti užrašyti. Švinta pasaulis. Mėnesio apšviesti debesynų takai dovanoja neaprėpiamybės realybę. Lyg ant Žemės rutulio krošto stovėčiau ir trūktų tik momento iki pakilimo. Rodos užtetų pasistiebti ant pirštų galiukų, tada magišku staigiu judesiu kilstelti barzdą trokštama kryptim ir tu jau skrendi. Į tolius. Į nutolusius tolius. Štai kur turėjo būti tie primygtini žodžiai. Koks didingas mano pasaulis. Tavo irgi toks galėtų būti. Keista kaip neskubėdamas jis sukuria tiek Akimirkų. AKIMIRKŲ. NESKUBĖDAMAS. Supranti? Ne. Čia ir vėl tikriausiai asmeniška klaida ir problema. Dovanajoma, kuriama amžinybė, pro kurią įsigudrinom prabėgti bėgti bėgti bėėėgti ti ti ti ti ti.. Idiotai pasiimantys tik akimirkas. Sniege išdygęs ir baltuos rūkuos paskandęs medis. Gražus. Nei lapuotis, nei spygliuotis. Didingas savo nuogybe. Stiprus ir gracingas visa esybe. Jau daug prašvito. Ir mano toks asmeniškas nakties, aušrų pasaulis blėsta. Ir nesipriešina, sąžiningai tiki nustatytų ciklų pradžios ir baigties teisumu. Mokausi atsisakyti didaktikos. Vakar žvaigždes man kerėjai. Ir tai buvo gera. Kiekvieną kartą atvedi ten, kur galima ranka paliesti dangaus kraštus, o viršugalviu skęsti jo begaliniame gylyje. Kiekvieną kartą pradedi nuo Berenikės garbanos, tada surandi Didždžiuosius Grįžulo Ratus, nuo jų pabaigos vesdamas svarbiu kampu liniją atrandi Šiaurinę žvaigždę, nuo kurios plačiu mosto parodai Mažuosius Grįžulus. Tada sukiesi ieškodamas Šiaurės Vainiko, lyg tarp kitko mosteli į Septynis Šienpjovius ir visada užbaigi mažutėlyčiu ir veik nematomu Ūku. Šitaip užmini nežinomybę. Visa tai lyg užkalbėjimas slėpiningo ritualo metu. Ritualo, kuris reikalingas dvasiai įpūsti. Iš dūšios į dūšia. Iš širdies į širdį. Iš ritmo į ritmą. Labai švelniai, per ausies kamputį. Gyvenimas man lyg didžiulė dovana su begalybe paslapčių ir kartais trokštu jomis garsiai dalintis su kiekvienu. Tiesiog noriu su begaline jėga kiekvienam įbrukti tas paslaptis, kad atsimerktų, kad atsibustų, kad pasakytų kaip neapsakomai gera, kad pajustų kaip gali spurdėti ir trankytis susijaudinusi širdis. Kaip norėčiau kylančia raudoną Saulę iš dangaus išplėšti ir savo degančiais delnais tau į saują įdėti. Kad pajustum tą gyvenimo kaitrą, kad tavo išplikytos rankos neleistų džiaugsmo ateinančio su paslaptimi pamiršti. O dievai, širdis spurda ir nesitveria.. Sugniaužiu kumščius besistengdama suprasti tą žinojimą. Ir kai Saulė visu savo veidu pažiūri į mane, aš moku tik nutilti ir suvirpėti, įkvėpti naują oro gūsį, lyg pasirįždama naujai dienai, per kurią galiu vėl bandyti būti stipri.
