Apie mane

Mano nuotrauka
From passion to passion. [Because Tomorrow never came.]

ketvirtadienis, gegužės 24

Labi rytai. [ #145 ]





Šventoji italų virtuvės motina, atleisk, kad mano lėkštėje ne buivolės pieno mazzarela ir kad virtuvėje alyvuogių aliejus tik special for cooking. Bet baziliką tikrai auginau pati. Išpirkdama kaltę virtuvių motinoms, šaldytuve turiu lietuviškos kiaulės kepsnio.
Taigi. Pusrytėlis tikrai buvo geras. Toks "gomuriui malonus" :)) Dabar rašau ir svajoju apie kavą. Užsigardžiavimui.

Vakar išėjau pieno į Norfą, o prisipirkau knygų. Buvo pribloškianti 80prc. nuolaida. Ant stalo dabar guli kišeniniai Voltero, Puškino ir kažkokio švedų bestselerio varijantai. Bet neskaitau, nes pasižadėjau mokytis. Todėl dabar turėčiau pereiti prie pastraipos "Pastatų inžinerinės sistemos, aš jus myliu. Sigute, tave irgi."

Vėdinimai šildymai nuotekynai. Dedu ranką prie širdies ir sakau, kad tikrai įdomiau nei tikėtasi :)
Gero ryto Mylimiesiems, o aš jau bėgsiu.

ketvirtadienis, gegužės 17

Day by Day. [ #139 ]

Diena. Didelis debesuotumas, protarpiais lietus. Dar yra kaimyninio beržo lapų šlamėjimo ir vėjo gaudimo. Vyraujanti nuotaika primena rudenėjančią Palangos sanatoriją. 

Pokalbis. "Sima, bet nenormalu šitaip. Žmogus turi dieną dirbti, o vakare jau eiti ilsėtis, kad ryte vėl darbingas nubustų. Toks yra natūralus ritmas. - Kodėl nenormalu? Kiek žmonių, tiek ir ritmų." 

Filmas. Melo Gibsono "Apocalypto". Jau daug dienų nieko geresnio, telpančio į dvd formatą, nemačiau. 

Knyga. "Meilė trunka trejus metus". Nežinau, čia iš tikro taip yra, ar tai tik prancūziško gyvenimo būdo reiškinys. Paklausčiau suaugusių, bet pagaliau gi koks man skirtumas. - daugiau gyvenk, vaike, ir mažiau mąstyk.

Maistas. Višta. Labai daug vištos. 

Planai. Visi atšaukti. Palangos sanatorijoje labai rudenėja.

Klausimas. Ką rašyti, kad jums skaityti nebūtų laiko gaišimas. 





"Gyvenam einančiuose metuose paskendę polemikoje apie tikslus ir uždavinius. Susimąstyti reikėtų tada, kai pajusi, kad skęsti jau ir vienatvėje. Ir gražu bus, jei tada pravirksi. Iš begalinio gailesčio ir liūdesio. Supratęs, kad išlikai stipriausiu."

The song. [Nina Zilli]


Taip netyčia pamėgau šitą dainą. Itališkas grožis ir aistra prasideda maždaug nuo antros minutės. Mmmm. Italų - anglų vertimas :))


trečiadienis, gegužės 16

Day by Day. [Viskas yra taip, kaip privalo]



Ir vėl esu sumautai abejinga beveik viskam. Iš šito ir gimsta nauji įrašai.
Savotiška taip.


Džiaugiuosi, kad beveik, o ne viskam.
Mane dar kol kas domina kava, vienas vyras ir dvi knygos.
Manau, kad tai yra gerai. Nesunkiai galima pritempti prie Estetikos Meilės ir Švietimo.


O iš kur atsiranda tas abejingumas? Iš tos vietos, kurioje atima laisvę rinktis ir gyventi.


Mąstome daugiau negu dirbame. Labai pavargstame nuo minčių. Jeigu būtume pakankamai sąmoningi ir motyvuoti pradėtume sportuoti. Kai bėgi, nesimąsto. Tačiau esame kažkiek linkę į savinaiką ir tinginystę.


Verta paminėti, kad per visą ilgą blog'ų ignoravimo laikotarpį nuveikiau labai daug gražių dalykų. Skraidžiau gyvenimo džiaugsme. Gal ir gailoka, kad neaprašiau.



NEXT


Labas rytas,


Norėjau papasakoti, kokia laiminga aš šiandien atsibudau ir kaip nepavyksta liautis šypsotis. Man atrodo, kad čia viskas iš tos Meilės.



NEXT


Labas rytas,


Pradėdama rašyti šitą labai realiai suvokiu galimybę pavėluoti į autobusą, vežantį namo, bet vistiek noriu ......


NEXT

Faktas, kad bandau, bet man neišeina!! xD
Ir nei man liūdna, nei pikta dėl šito.

Kuo gyvenu šiomis dienomis?
Pažiūrėkim. Ant stalo guli "Bėgančios su vilkais", keli skulptūros eskizai, filmo "Apocalypto" DVD, viena taurė vakarykščio vyno. Ant žemės dar tuščias lagaminas, o veide šypsena, dėl būties gražumo.

Dar galvoje vis kelios citatos skamba.
"Ramybė tam, kuris nenori nieko/Ir saulė besijuokiančiam.. Būk laisvas, kad paukščiai ir vaikai tave mylėtų.."
"Jaunystė, brolau, tai ne talentas."
"Būk gera, nors tu pasielk taip, kaip iš tikro nori."
Ir dar viena. Bet čia tokia jau ypatinga - "Tu neįsivaizduoji, kaip aš Tave myliu; - Jei nors truputį tiek, kiek aš tave, tai įsivaizduoju."

Taigi.
Už lango lietus, bet šitam miestui jis tinka.
Bėgu. Noriu namo. Dar kol saulė nenusileido, kad spėčiau pamatyti, kaip ateina sutemos ir ten aukštai ryškėja pirmosios žvaigždės.










antradienis, balandžio 24

-Tarp kitko-

Po truputį pradedu austi mintį, kad reikia vėl konservuoti blog'o rašymą. Kažkaip užknisa atrinkinėti, kurias eilutes galima rašyti, o kurių ne, kurias nuotraukas galima dėti, o kurių ne.
Iš tikro, tai laisvės nėra.

antradienis, balandžio 17

[Odė raganoms.]




"Gyvenimuose nuolatiniai virsmai, kuriuos atneša šalia atsirandantys ir pradingstantys žmonės, tikriausiai ir yra svarbiausias dalykas. Mokomės, augame, keičiamės nuo seno prie naujo, nuo naujo prie seno. Ir kaskart truputėlį kitaip. Skausmingai vis auga žmogus. Lyg išsidraskydamas iš klaikiai ankštų drabužių. Drabužių, kurių siūlės kartais palieka randus. Patinka man šitie randai. Jų niekas nemato, gal tik atidieji kartais pastebi, o pats egzistencinių apmąstymų kupinais vakarais gali juos liesti, skaičiuoti, vėl išjausti praeitis, skaičiuoti, kas buvo, pažinti, kas yra."

"Ir kokia ji laiminga dabar. Vėl šlovingai vadinama Raganų Ragana. Sugrįžtantys, bet neiškovoti, titulai su savimi atsineša dvasių palaimas. Ji vėl garbinama akimis balsais žodžiais darbais. Ir tai kažkas daugiau nei Ego. Tai buvimas čia ir dabar, tai esančios minutės tikrumas. Tai lyg dvaselės šalia šmirinėjantys juodi katinai. Kaip buvo jų išsiilgusi! Tai sugrįžtantys pranašingi, apie sekančią akimirką bylojantys sapnai. Kaip buvo pavargusi nuo beprasmių naktinių košmarų, nuo pastangų juose atrasti išmintis. Tai vėl atverčiamos apdulkėjusios knygos, tai vėl skaitomos išganingos eilutės. Ilgai tam nebuvo drąsos, žinojo, kokie sunkūs šitie puslapiai bailiams ir išdavikams. O šiandien ji vėl segasi begalinius plazdančius sijonus, laukinėmis lelijomis sagstosi žalsvus plaukus, kvapiaisiais aliejais tepasi geismu alsuojantį ir senti sustojusį kūną, tris kartus aplink pirštą apsuką kalnų krištolo ir juodo onikso žiedą ir nežvilgtelėjusi veidrodin praveria namų duris, kad išeitų. Tokia išdidi prieš save, tokia dėkinga prieš jį."

pirmadienis, balandžio 16

Mucis. [Moments from past]

Negaliu nepasidalint. Užmirštos melodijos, kurios šį rytą TAIP KABINA. Oh god... Tiek daug čia praeities jausmų. Nebūna jums taip, kad pradedat kapstyt dainas iš praeities? :)