Pražiopsotos Kalėdos. Bet negaila.

Šią naktį nemiegu ne dėl to, kad megaliu. Nemiegu, nes tiesiog nenoriu. Prabanga J

Miegojau visą parą, kol 04:00 pajutau, kad nebegaliu. Reikia keltis ir eiti kažką daryti, kažką veikti. Galvoje tiek minčių. Daug dienų jau nerašiau. Todėl ir sukasi viskas dabar, rodos, netelpa, rodos, lipa viena ant kitos, bando prakišti save.

Dvi savaites beveik nemiegojau, dirbau, ruošiausi peržiūroms. Iš pradžių keikiau studijas, kad per sunkios, save, kad nepradėjau darbuotis anksčiau. Paskui nieko nebekeikiau, nes nebebuvo laiko – reikėjo dirbti. O galiausiai, paskutinę naktį, prieš pat atiduodant darbus, pasijutau be galo laiminga. Iki begalybės. Kad įveikiau tai, kad viską suspėjau. O svarbiausia – supratau, kad man klaikiai patinka tai, ką darau.

Tik svėrė didelis nuovargis. Ir emocinis, ir fizinis. Ašaros pačios riedėjo dėl kvailiausių dalykų, mintys skraidė padrikai, skaudėjo rankas ir visą kūną. Gražiai prasiveržė ta visa įtampa. Beplėšiant lapus su darbais nuo sienų. Su tais darbais, dėl kurių šitiek iškentėta, šitiek laiko atiduota. Ir jų reikėjo tik kelioms valandoms. O dabar privalėjom nuplešt, susidėt ir išsinešt kur norėjom, kad būtų vietos kitiems, kad niekam nesimaišytų. Tada ir supranti, kad per daug sureikšminom kažką. Bet negaila. Gyveni ir mokaisi. Esu dėkinga Sutvėrėjui už galimybes ir pamokas. Tik liūdna, kad Kalėdų laukimą pražiopsojau. Paryčiais išgirdau kartą per radiją, kad liko  10 dienų iki švenčių, bet nepatikėju ir toliau kažką braižiau. O paskui plėšiant tuos darbus nuo sienu, dėstytojo palinkėjimas apie laimingas šventes pribaigė. Atsipeikėjau ir supratau, kad liko savaitė iki Kalėdų. Pravirkau. Ir ilgai verkiau. Ir buvau tyliai laiminga, kad šalia buvo draugai. Visai nauji, bet jau svarbūs ir reikalingi.

Mano gyvenimas – kūryba. Ji neapsiriboja rašymu ar piešimu. Ji egzistuoja kiekviename mano žingsnyje.

Šiaurės ragana ir Magiškos stotelės.

Atsimink kaip busdavom pasakose. Kad neišbaidytume stebuklo.

Aa. Žinau

Pradėti reikia nuo pirštų galiukų. Pajusti pulsą pagalvėlėse. Tada lėtai lėtai  jas judinti. Lyg grotum pamirštą melodiją. Tą pagal kurią šoka angelai. Gražu. Iki begalybės gražu. Tada p...

Ne mylimajam, ne princui už devynių marių laiškus rašau. Kalbuosi nuolat su savim. Apie praėjusias dienas. Apie išjaustas akimirkas ir valandas. Ir keistai jums atrodau, kai stebit pro durų plyšį. Nežinau. Čia sudėtinga su jumis ar su manimi. Sudėtinga jums mane sutikti gatvėje praskrendančią, ar man sudėtinga sutikti jus gatvėje praslenkančius. Ir jūsų atsakymo reikalaujančius žvilgsnius iškęsti. Jums irgi sudėtinga. Nes mano žvilgsnis nieko neprašo ir nieko nelaukia. Norėčiau, kad taip būtų iš tikro. Milijonai minčių milijonai idėjų. Keistai malonu rašyti be skyrybos ženklų. Ragana. Kodėl ji? Egzistencinis klausimas. Kodėl reikia ilgų besiplaikstančių plaukų ir verenčių akių? Kodėl reikia plonų pirštų ir smailių nagų? Kodėl reikia amuletų ir užkalbėjimų? Kodėl gaudai kiekvieną magišką žodį ar vaizdą? Ilgiesi to pasaulio? Esi įsitikinusi, kad jame jau esi buvusi ir taip beprotiškai veržiesi ten grįžti? Valandų valandas galėtum stebėti varnas. Jų keista juoda didybė taip traukia, taip saldžiai vilioja. Gražu. Iki begalybės gražu. Pagarbiai žvelgi į jas eidama savo beprasmiais keliais. O šiandien tu sakei, kad varnos magams padeta keliauti. Smagu. Gyvenu šalia magiškos stotelės. Kiekvieną tavo žodį stengiuosi įsidėmėti. Kiekvieną kuris gali bent truputį mane priartinti prie stebuklų pasaulio. Šiandien parodei, kad dangus pro medžių šakas atrodo žydresnis. Tikriausiai jų aura išgrynina dangų. Norėčiau išmokti tavo švelnaus buvimo. Tavo įsiliejimo į kitus pasaulius. Tavo žinojimo, pajautimo ir stebėjimo. Tyliu žingsniu praeiti nukritusių lapų taku. Aš mokausi. Stengiuosi būti gera ragana. Lyg eliksyrą kasdienybės išsekintam protui gaudau kiekvieną žodį. Apie pagautą nuo medžio krintantį lapą. Apie pasakas mažiesiems, kurie supranta daugiau. Todėl jiems galima daugiau ir pasakyti. Apie paslaptingų mokymų nuotrupas. Bet ar ne beviltiškai aš tai darau? Šiaurės ragana. Graži saviapgaulės forma? Ne. Man gera turėti savo magišką pasaulį jūsiškiame. Gan įkyriai čia viskas persipina. Savo magiškame pasaulyje turiu dar du pasaulius, kurie verčia nagrinėti faustiškąsias problemas. Juoda ar balta? Širdimi jauti, kad balta milijoną kartų geresnė, bet kartais ji pasidaro kokti tuo savo gerumu. Ir trokšti ilgiesi kraują kaitinančios juodumos, kuri leidžia viską, kuri sąžinę nutildo, kuri dovanoja tau malonumą.