Sustojau. Bendram judėjimo taške. Tai ir yra blogiausia. Griežtai draudžiama sėdėti ant suoliuko troleibusų stotelėje ir gerti kavą, kai kiti laukia troleibuso. (O jeigu man dabar tik to ir reikia? Jeigu dabar aš nieko kito nenoriu ir negaliu? Negaliu ir nenoriu.) Bet atrakcija įdomi. Lyg stebėtum didžiulę instaliaciją. Pasimeti kartais savęs klausdamas „Kurie čia iš mūsų surežisuoti?“ Taigi. Sėdi ant suoliuko. Tam sėdėjimui nereikia nieko gražaus ir išpuoselėto. Ir cigaretė nei reikalinga, nei tinkama. Nes per greit susmilkstanti. Maišelis traškučių, dėžutė spragėsių būtų kaip tik. Troleibusai vis važiuoja. Žmonės įlipa ir išlipa. Automobiliai vis važiuoja. Vairuotojai kalba mobiliaisiais arba barasi su važiuojančiais drauge. (Šiomis dienomis nebemėgstu skaityti knygų važiuodama troleibusais. Toks užsiėmimas labai trukdo stebėti pasaulį ir kartais pasvajoti.) Dviratininkai mina pėdalais aplenkdami irgi skubančius pėsčiuosius. Sekančią akimirką pagalvoju, kad į draugiją man labai tiktų koks paukštis. Sulestų nukritusius trupinius ir abu toliau nieko neveiktume. Du beprasmiai egziztuotojai. Praeinanti pro šalį mergina keistai į mane žiūri. Ilgai žiūri. Tris ar keturis metrus šaligatvio. Matyt, keistai atrodau jos judėjimo taške su traškučiais burnoje. Šiaip į mane net nebuvo verta žiūrėti. Neturėjau nieko gražaus ir išpuoselėto. O kokie buvo dangūs! Dešinėje mėlynai ir pilkai ir juodai tamsus. Kairėje baltai ir žydrai ir gelsvai šviesus. Jame ir Saulė buvo. Visai nepavydi ir ne egocentriška Saulė. Savo švytėjimu dangų dešnėje ji darė gražesnį. Tokį net įspūdingą. Tikriausiai dangus iš dešnės žiūrėdamas į priekyje pakibusią Saulę jautėsi laimingas. Toks laimingas, kad net ėmė pats sau švytėti. Tai ir buvo gražu. Sėdėdama vis gręžiojausi. Tai kairėn tai dešinėn. Vienoje pusėje prisimerki nuo spindulių ryškumo, kitoje išplėti akis nuo to juodai spindinčio dangaus keistumo. Daugiausiai vis tik žiūrėjau išplėtusi akis. Mat tai buvo idėjiškai graži pusė. Lyg ir suteikianti jėgų ar kažkokios vilties. Šiomis dienomis gi pati jaučiausi kaip tie dangūs. Kol anoji Saulė neužgęsta ir pats gali spindėti savo nieko neveikimo taške. Tai va ir spindžiu. Sėdžiu sau ir spindžiu. Matosi? Spindžiu taip gražiai, kad net darosi po truputį juokinga. Ir jei dabar nebūtų atskridęs tas paukštis, tikrai būčiau ėjusi namo. Matot, kaip būna? Naujas bičiulis. Juosvas varniukas didelėmis akimis. Atskrido ir ėmė vaikštinėti netoliese. Taip lyg niekur nieko. Neva tie trupiniai visai nedomina ir šiaip neva turi daug kitų draugų. Jis tuoj ateis arčiau ir demonstratyviai nesidomėdamas nei manimi nei trupiniais juos sules. O sulesęs nueis toliau savais takeliais. Taip ir buvo. Tik negaliu suprast, kodėl reikėjo eiti, kai sugebi skraidyt? O. Ironiška. Ir iki begalybės žmogiška.
