Šventoji italų virtuvės motina, atleisk, kad mano lėkštėje ne buivolės pieno mazzarela ir kad virtuvėje alyvuogių aliejus tik special for cooking. Bet baziliką tikrai auginau pati. Išpirkdama kaltę virtuvių motinoms, šaldytuve turiu lietuviškos kiaulės kepsnio.
Taigi. Pusrytėlis tikrai buvo geras. Toks "gomuriui malonus" :)) Dabar rašau ir svajoju apie kavą. Užsigardžiavimui.
Vakar išėjau pieno į Norfą, o prisipirkau knygų. Buvo pribloškianti 80prc. nuolaida. Ant stalo dabar guli kišeniniai Voltero, Puškino ir kažkokio švedų bestselerio varijantai. Bet neskaitau, nes pasižadėjau mokytis. Todėl dabar turėčiau pereiti prie pastraipos "Pastatų inžinerinės sistemos, aš jus myliu. Sigute, tave irgi."
Vėdinimai šildymai nuotekynai. Dedu ranką prie širdies ir sakau, kad tikrai įdomiau nei tikėtasi :)
Gero ryto Mylimiesiems, o aš jau bėgsiu.
Diena. Didelis debesuotumas, protarpiais lietus. Dar yra kaimyninio beržo lapų šlamėjimo ir vėjo gaudimo. Vyraujanti nuotaika primena rudenėjančią Palangos sanatoriją.
Pokalbis. "Sima, bet nenormalu šitaip. Žmogus turi dieną dirbti, o vakare jau eiti ilsėtis, kad ryte vėl darbingas nubustų. Toks yra natūralus ritmas. - Kodėl nenormalu? Kiek žmonių, tiek ir ritmų."
Filmas. Melo Gibsono "Apocalypto". Jau daug dienų nieko geresnio, telpančio į dvd formatą, nemačiau.
Knyga. "Meilė trunka trejus metus". Nežinau, čia iš tikro taip yra, ar tai tik prancūziško gyvenimo būdo reiškinys. Paklausčiau suaugusių, bet pagaliau gi koks man skirtumas. - daugiau gyvenk, vaike, ir mažiau mąstyk.
Maistas. Višta. Labai daug vištos.
Planai. Visi atšaukti. Palangos sanatorijoje labai rudenėja.
Klausimas. Ką rašyti, kad jums skaityti nebūtų laiko gaišimas.
"Gyvenam einančiuose metuose paskendę polemikoje apie tikslus ir uždavinius. Susimąstyti reikėtų tada, kai pajusi, kad skęsti jau ir vienatvėje. Ir gražu bus, jei tada pravirksi. Iš begalinio gailesčio ir liūdesio. Supratęs, kad išlikai stipriausiu."
Ir vėl esu sumautai abejinga beveik viskam. Iš šito ir gimsta nauji įrašai. Savotiška taip.
Džiaugiuosi, kad beveik, o ne viskam. Mane dar kol kas domina kava, vienas vyras ir dvi knygos. Manau, kad tai yra gerai. Nesunkiai galima pritempti prie Estetikos Meilės ir Švietimo.
O iš kur atsiranda tas abejingumas? Iš tos vietos, kurioje atima laisvę rinktis ir gyventi.
Mąstome daugiau negu dirbame. Labai pavargstame nuo minčių. Jeigu būtume pakankamai sąmoningi ir motyvuoti pradėtume sportuoti. Kai bėgi, nesimąsto. Tačiau esame kažkiek linkę į savinaiką ir tinginystę.
Verta paminėti, kad per visą ilgą blog'ų ignoravimo laikotarpį nuveikiau labai daug gražių dalykų. Skraidžiau gyvenimo džiaugsme. Gal ir gailoka, kad neaprašiau.
NEXT
Labas rytas,
Norėjau papasakoti, kokia laiminga aš šiandien atsibudau ir kaip nepavyksta liautis šypsotis. Man atrodo, kad čia viskas iš tos Meilės.
NEXT
Labas rytas,
Pradėdama rašyti šitą labai realiai suvokiu galimybę pavėluoti į autobusą, vežantį namo, bet vistiek noriu ......
NEXT
Faktas, kad bandau, bet man neišeina!! xD
Ir nei man liūdna, nei pikta dėl šito.
Kuo gyvenu šiomis dienomis?
Pažiūrėkim. Ant stalo guli "Bėgančios su vilkais", keli skulptūros eskizai, filmo "Apocalypto" DVD, viena taurė vakarykščio vyno. Ant žemės dar tuščias lagaminas, o veide šypsena, dėl būties gražumo.
Dar galvoje vis kelios citatos skamba.
"Ramybė tam, kuris nenori nieko/Ir saulė besijuokiančiam.. Būk laisvas, kad paukščiai ir vaikai tave mylėtų.."
"Jaunystė, brolau, tai ne talentas."
"Būk gera, nors tu pasielk taip, kaip iš tikro nori."
Ir dar viena. Bet čia tokia jau ypatinga - "Tu neįsivaizduoji, kaip aš Tave myliu; - Jei nors truputį tiek, kiek aš tave, tai įsivaizduoju."
Taigi.
Už lango lietus, bet šitam miestui jis tinka.
Bėgu. Noriu namo. Dar kol saulė nenusileido, kad spėčiau pamatyti, kaip ateina sutemos ir ten aukštai ryškėja pirmosios žvaigždės.
Po truputį pradedu austi mintį, kad reikia vėl konservuoti blog'o rašymą. Kažkaip užknisa atrinkinėti, kurias eilutes galima rašyti, o kurių ne, kurias nuotraukas galima dėti, o kurių ne.
Iš tikro, tai laisvės nėra.
"Gyvenimuose nuolatiniai virsmai, kuriuos atneša šalia atsirandantys ir pradingstantys žmonės, tikriausiai ir yra svarbiausias dalykas. Mokomės, augame, keičiamės nuo seno prie naujo, nuo naujo prie seno. Ir kaskart truputėlį kitaip. Skausmingai vis auga žmogus. Lyg išsidraskydamas iš klaikiai ankštų drabužių. Drabužių, kurių siūlės kartais palieka randus. Patinka man šitie randai. Jų niekas nemato, gal tik atidieji kartais pastebi, o pats egzistencinių apmąstymų kupinais vakarais gali juos liesti, skaičiuoti, vėl išjausti praeitis, skaičiuoti, kas buvo, pažinti, kas yra."
"Ir kokia ji laiminga dabar. Vėl šlovingai vadinama Raganų Ragana. Sugrįžtantys, bet neiškovoti, titulai su savimi atsineša dvasių palaimas. Ji vėl garbinama akimis balsais žodžiais darbais. Ir tai kažkas daugiau nei Ego. Tai buvimas čia ir dabar, tai esančios minutės tikrumas. Tai lyg dvaselės šalia šmirinėjantys juodi katinai. Kaip buvo jų išsiilgusi! Tai sugrįžtantys pranašingi, apie sekančią akimirką bylojantys sapnai. Kaip buvo pavargusi nuo beprasmių naktinių košmarų, nuo pastangų juose atrasti išmintis. Tai vėl atverčiamos apdulkėjusios knygos, tai vėl skaitomos išganingos eilutės. Ilgai tam nebuvo drąsos, žinojo, kokie sunkūs šitie puslapiai bailiams ir išdavikams. O šiandien ji vėl segasi begalinius plazdančius sijonus, laukinėmis lelijomis sagstosi žalsvus plaukus, kvapiaisiais aliejais tepasi geismu alsuojantį ir senti sustojusį kūną, tris kartus aplink pirštą apsuką kalnų krištolo ir juodo onikso žiedą ir nežvilgtelėjusi veidrodin praveria namų duris, kad išeitų. Tokia išdidi prieš save, tokia dėkinga prieš jį."
Negaliu nepasidalint. Užmirštos melodijos, kurios šį rytą TAIP KABINA. Oh god... Tiek daug čia praeities jausmų. Nebūna jums taip, kad pradedat kapstyt dainas iš praeities? :)
Labas rytas. Pažiūrėkit, kaip viskas gražiai sukrito. Netyčia išsibūriau dainą, paskui netyčia išsibūriau citatą. Taip viskas kupina Meilės. Gražu pažiūrėt.
Gero pirmadienio, Mylimieji mano.
"Meilė gyva pakartojimais, o pakartojimai alkį paverčia menu. Be to, kiekvieną sykį, kai myli, atrodo, kad tai tas vienintelis kartas." Oskaras Vaildas
O dabar aš rašysiu. Rašysiu sau, bet gal patiks ir tiems, kas skaito. Peržiūrėjau šitą įrašą ir nusišypsojau lyg sulaukus dar vieno "Taip, Simona, sprendimai teisingi." Smagu, šiomis dienomis girdžiu daug tų Taip. Šiomis dienomis prisimenu daug kažko iš prabėgusių dienų, kas momentiškai tyliai persitransformuoja į rodykles ir užuominas. Tada nesuprastos užuominos dabartyje virsta drąsinančiais Taip. Matai, koks reliatyvus pasaulis? Matai, kad kinta netgi neapčiuopiamieji ir daugeliui neegzistuojantieji?
Man sako: "Susimąstyk, neišgyvensi, gi tau tiek visko nuolat reikia. Iš kur paimsi?" Vakar tylėdavau, nes nežinodavau, ką atsakyti. Šiandien prabylu: "O gal visko reikia tik tam, kad parodytum banalią savo vertę, nes širdy jautiesi sušiktai nelaimingas. Gal rytoj aš tau atiduosiu viską, ką turiu ir eisiu šokinėti iš džiaugsmo per balas. Basam tai daryti šimtus kartų maloniau." (Tik nenusiraukit plaukų ir nepurtykit manęs už pečių, bandydami parvesti į patiems priimtiną protą. Grįšiu, jei prireiks. Gi visi sukamės ratais kvadratais ir vienintelis nuostolis dėl padarytų klaidų būna tas, kad truputį paskauda. Skirtingai pas kiekvieną tik tas, kiek ilgai skauda.)
Kokia aš šiandien komiškai drąsi. Mylėkit mane, nes rytoj gal sukiosit pirštą prie smilkinio.
Dar žinau, kad nebegalima nieko reikalauti iš šalia esančio žmogaus. Kad nebegalima sureikšminti ir pykti. Tu arba lieki ir mėgaujiesi, arba pasitrauki, jei nepatinka, jei nemalonu. (Prašau tinkamai įvertinti Žinojimo ir Darymo skirtumus.)
Dar išmetu visus Reikia. Nepanikuokit, tuoj paaiškinsiu kaip. Tarkim sakai: "Reikia atlikti darbą, kurio žiauriai nekenčiu." O dabar pasakyk, kad "Noriu atlikti tą šlykštų darbą, nes pusmečio pabaigoje nenoriu turėti skolos." Čia kažkaip daug didaktikos buvo, bet rašiau vien tik dėl savęs. Mat parašytu įtikiu lengviau ir greičiau, nei pamąstytu.
Kas toliau. Prisipažinsiu, kodėl rašau tinklaraštį. Reikia gi kažkaip save realizuoti. Bet kartais ir tai neveža - beveik nieks nekomentuoja. Tylieji skaitytojai egzistuoja, bet c'mon... rašau, kad jums būtų įdomu, jei komentuotumėt ir man pasidarytų įdomu. Gal net užsimegztų diskusija kokia. Jei tikslas būtų kitoks, apsiribočiau dienoraščiu ir nauju folder'iu kompiuteryje, kurį pavadinčiau "SAU". Taip kad nuspręskim drauge - Trinam ar paliekam šitą "One Day". O gal man išvardint temų sąrašą, kuriomis galiu rašyti ir tada laukti pageidavimų? xD Okey. Nutraukiu pastraipą, nes jau gimsta absurdai.
Lyg ir išsisakiau. Keista būsena. Viduje dar tiek visko daug daug, bet rašyti jau užtenka.
M. Dar vieną sugalvojau. Turiu čia tokią stebuklingą išminties dėželę, kuria žavisi ir paskui piktnaudžiauja visi mano svečiai :) Vienaip ar kitaip, jūs irgi svečiai. Galima dalintis. Toje dėželėje kaupiamos kortelės su citatomis iš skaitytų knygų. Čia jau beveik žalingas įprotis - skaityti viską su pieštuku rankoje. Paskui dažnai vėluoju grąžinti knygas į biblioteką ir moku skolas, vien dėl to, kad neprisiruošiu į korteles nurašyti to, kas pribraukyta. Taigi. Vis išbursiu po kortelę, paskaitysim visi, pamąstysim, aš prisiminsiu kuo gyvenau, jūs sužinosit, gal atrasit ir sau kažką.
"Heteros, kaip ir vienuolės, buvo pačios svarbiausios moterys mano dvasinei ir intelektualinei raidai. Tai kultūrinė kategorija, išreiškianti moters negalėjimą gyventi taip, kaip iš jos tikimasi." G. Kazlauskaitė
Vagiam įrašų idėjas iš Kotrynos. Bet gerai, kad nors prisipažįstam. Tokios didelės manijos rankinėms kaip tamsta neturiu. Visas šešias labai myliu ir branginu, bet šiuo metu nešioju tik dvi. Ir nežinau kodėl.
Tiesa, tos bordinės viršutiniame kampe kažkaip neprisijaukinu, nors ir labai miela, vos ne relikvinė - iš močiutės spintos iškaulinta.
Labas vakaras, Mylimieji. Kol nebuvau su jumis, puikiai leidau laiką. Gavau neplanuotas atostogas. Paskutinės minutės kelionė į ligoninės priimamąjį - labai šaunus pasiūlymas. Prabangus šviesus kambarys su langais į pietryčius, pusryčiai pietūs vakarienė - viskas įskaičiuota. Viskas buvo taip įspūdinga, kad net nejaučiu poreikio kelionę kada kartoti.
Susipažinkite. Čia mano nauji geriausi draugai. Burokėlių sultys ir geležies tabletės. Labai smagu, kad viskas rausva. Gražu taip. Ir. Vakar pirmą kartą po penkių metų didžiai gerbiamo Vegetarizmo valgiau mėsos. Labai liūdna, bet buvo skanu. Shame on me. Neturiu motyvacijos ir energijos reabilituoti savęs vegetariškai. Į mano namus atėjo periodas pavadinimu "Pavargau nuo įsitikinimų ir taisyklių." Arba trumpai tariant - neturiu nuomonės apie savo gyvenimą. Dar trumpiau - man nusišikti. Šiaip jau planuoju reabilitacijos procesą, nes ši būsena yra kažkiek bauginanti.
Welcome to Tytuvėnai. Septinta valanda ryto pro mano kambario langą. Tokie iki begalybės šilti man šitie vaizdai.
Nuostabiausias balkonas pasaulyje. Čia skaniausiai geriasi kava, įdomiausiai skaitosi knygos, tyliausiai žvelgiama į tolį vakarais, ryškiausios žvaigždės matomos naktimis.
Velykiniai pusryčiai. Sujuokino savo absurdiškumu.
Močiutės nuostabiausias. Saldumynai tikrai nėra mano aistra, bet nuo šito alpau. "Jei jau Simona valgo, tai tikrai geras." Pasakė senelis ir taip smagiai pamalonino mano kerojantį ego. Pažadu išmokti pagaminti.
Outfit. Močiutė dešinėje. Ji visada tokia pribloškiančiai elegantiška. Antra Velykų diena.
P.S. Jos namuose du milijonai spintų su įvairiausiais aprangos šedevrais ir milžiniška skrybėlių kolekcija.
Pirmas naujas pirkinys. Čia paltukas. Tik neturėjau galimybės greituoju būdu padaryti pilnos nuotraukos. Vėliau. Užtikrinu, kad kirpimas žavus. Pamatysit.
Nusipirkau jį labai neįtikėtinai. Iš antros parduotuvės į kurią tą dieną užėjau, pirmasis ir paskutinis, kurį matavausi, likęs vienintelis modelis ir būtent mano dydžio ir labai išpardavimiškai kainavo.
Antrasis naujasis pirkinys. Pirkau šiandien, panašiai kaip paltuką.
Trečioji naujų pirkinių kompanija. Irgi šiandien. Tik rinkausi kone dvigubai ilgiau nei batus. Su jais kursime malonų grožį - rausvą prancūzišką manikiūrą, besiplaikstančius kokosais kvepiančius nebeskilinėjančius plaukus ir make-up'ą. Brolis pamatęs šitą nuotrauką vėl sakys, kad išlaidauju, bet c'mon... gyvyškai būtina!!!
Tai va. Dabar rašysiu referatą apie inžinerinių konstrukcijų ypatumus. Kosmosas.
Dvi paras nemiegoti tikriausiai jau ne mūsų amžiui.. Taip nusprendėm vakar su mergaitėm sėdėdamos Boheme vyninėj. (Didžiai gailiuosi, kad su savim neturėjau fotoaparato ir dėl to negaliu dabar pasidalinti keliais žaviais kadrais.) Jaučiausi ir, deja, vis dar jaučiuosi ypatingai negerai. Faktas, kad žmogaus psichika ir fizika yra sudėtingi dalykai ir su jais cirkintis negalima. Neturiu idėjų, kaip atsigauti. Tai gi. Vakar buvo peržiūra. Ji ir yra visa ko priežastis. O dabar, kadangi nieko kito daryti tiesiog nepajėgiu, žadu apžvelgt kas nutiko ir ką nuveikėm nuo penktadienio.
Outfit. 5dienis.
Toliau buvo valanda laukimo Kauno traukinių stoty, kažkokiu būdu sužalota Weems'o koja, kvailas medikų klausimas "So... Whats wrong with you?", dar pora valandų pirmosios pagalbos laukiamajam, naktipiečiai pas MacDonald'ą, jokio hang-out'o ir rytinė kava į lovą. Kažkiek absurdiška, bet vistiek smagu.
6dienis.
Galima sakyti, kad jo jau kaip ir nebuvo. Visą vakarą spaudinėjau funkcijas Grid, Mullion ir Atach top base.
7dienis.
Čia būtų verta įdėti dar vieną outfit'ą, tik deja, neįamžinau. "O, Sima, tu ir vėl kokia stilinga!!" Ištarė viena iš mergaičių ir tai buvo smagiai ironiškas sakinys. Mat aš stovėjau tarpdury su treningais ir loptop'u ant peties. Taip, kartais aš sau tai leidžiu ir esu dėl to patenkinta. Dar tą dieną buvo keli valerijono shot'ai ir panika kodiniu pavadinimu "Oj blt, kaip nieko nespėju...!!!" Tuo metu iki peržiūros buvo likusios dvi naktys ir viena diena.
1dienis.
Jaučiausi kaip didvyriška vunderkindė, kuri išmoko dirbti su reikalinga programa per vieną naktį. Tada visa diena maketinėj, daug energetinio gėrimo, maistas išsinešimui, vienu metu nuaidėjęs klausimas "Ei, chebra, o jūs dar nepanikuojat?", dienos soundtrack'as maždaug toks ->
Ne, po to, kai milijoną kartų pabandžius, pagaliau pavyko suprasti, kaip planšetus convert'uoti į PDF ir viską išsiųsti į spaustuvę, panikos kaip ir nebeliko. Iki peržiūros turėjau vieną naktį, o darbų kaip jau ir nebebuvo. Juokingiausia tik tai, kad ir tą naktį nemiegojau. Kažkaip nesinorėjo. Dėl šito kaltinu stipriai išbalansuotą dienos rėžimą. Nežinau kaip jums, bet man tai atrodo kažkiek komiška xD
2dienis.
Peržiūra, neblogas įvertinimas, vieno iš dėstytojų komentaras visai grupei "O jūs, chebryte, nelabai atrodot, kažko išbalę tokie visi. Neturit tokios tradicijos fotografuotis?" Ir tada, kol kitas kalba apie bendrą darbų situaciją, jis išsitraukia savo išmanųjį Apple telefoną ir mus fotografuoja. Nežinau, ar tai įžūlu ir daugiau komiška. Kai tik gausiu nuotrauką, būtinai pasidalinsiu.
Ir vakaras su mergaitėm buvo šaunus, beveik minėjom gimtadienį. Tik man buvo kažkiek absurdiškai gėdinga, mat aplink esantys žmonės tikriausiai galėjo nesuprasti, kad eidama svirduliuoju ne dėl išgerto vyno kiekio, bet dėl nemiegotų naktų. Oh. Savotiški tie mūsų gyvenimai xD
3dienis.
Tai yra šiandien. Į paskaitas neinu, man per daug gera lovoje.
Atsikvėpti teisės neturime, nes studijų programos sudarinėtojai, man regis, idiotai.
Dar kažkiek paveiksiu nieko ir eisiu susitvarkyti virtuvės, nes dievaž, jau nebeturiu į ką ir ant ko gaminti. O tada atsiversiu darbų sąrašą.
Kai varomoji jėga yra kūrybos džiaugsmas, tai rėmelių dėliojimas ant langų ir kolonų stumdymas automobilių saugyklos plane kankina ir tiesiog žudo. IZOLIUOJA. Užtat kaip mėgaujuosi prozos rašymo laisve, kai gramatika ir sintaksė yra tavo asmeninis pasirinkimas.
Žinot, mano varnos susisuko lizdą kaimyniniuose medžiuose. Ilgai ryte stebėjau, kaip skabo beržo šakutes ir krauna jas klevo viršūnėje. Bus varniukų. Taip miela miela. Tikrai pavasaris.
Šį kartą net nepastebėjo kaip fotografuoju ir neišsiskraidė. Turi svarbesnių reikalų, nei stebėti, ką veikia kaimynai. Tėtis suka lizdą, o mama skraidinėja aplink ir laukia. Gražu. Labai myliu tas varnas.
Čiurlionis. Kristinos Sabaliauskaitės straipsnis išjudino šį rytą abejingai nusiteikusį mano protą. Nesugebu surasti būdo išreikšti meilės šiam savo įkvėpėjui. Žaviuosi ir tiek. Nukabinėju sienas pigiomis reprodukcijomis, meditatyviai vartau tapybos albumą, skaitinėju laiškų nuotrupas ir vis nueidavau į Čiurlionio namus. Atsigauti. Paklausyti sonatų. Kaip nuodėmingai buvau pamiršusi šią nuostabią vietą. "Kuo plačiau sparnus išskleis, kuo didesnį ratą apsuks, tuo bus laimingesnis žmogus." Šita citata vis gelbėdavo mane mokyklinių kančių momentais, vis suteikdavo pamatą ateities planams, vis sukeldavo ironiškas ir kiek atlaidžias šypsenas suaugusiems ir suteikdavo šansą ištarti "Ach tas jaunatviškas maksimalizmas..." Lapelis su citata keliaudavo iš vienos užrašų knygutės į kitą. O dabar kažkur pasimetė. Reikia susimąstyti, reikia prisiminti. Reikia vėl pabandyti identifikuoti, kas aš esu.
Ir dar vieną norėjau parodyti, tik neradau. Nepopuliarus, matyt. Bet gražus toks, vis iškylantis mintyse. Su vienu dideliu žydinčiu medžiu ir eile visokiausių mažyčių gyvūnėlių greta. Naivoka taip.
Labai pagavo įkvėpimas dalintis viskuo. Kietai būtų čia dar užmesti kokią citatą išmanią, bet kad nenoriu xD
Prisiminimams. Apie tai, kaip gera valgyti Endžio sūrį toj aikštėj su savotišku pavadinimu.
Tobulas būdas pjaustyti pomidorams. Taip neišbėga sultys ir tu gauni nuostabų pilnavertišką pomidoro kąsniuką.
Tais rytais, kai į paskaitas nėra vėluojama arba visai nėra einama.
Šitaip savo netaktus bando išpirkinėti rumunijos vyrai. Kartais sekasi, kartais nelabai. O mes vis dar nežinom, čia gerberas ar herbera.
Ir dar vieni pusryčiai. Paprasti iki begalybės. O ir skrandis tau padėkos. Sudėtingiausia buvo tikriausiai įmesti česnako skiltelę į verdančius lęšius.
Toks tobulas miegamasis.
"Mean to be" Patiko.
"Mean to be" Net labai patiko.
Vienas iš milijono bandymų preparuot kompiuterį darbui su Revit'u.
Kai ima kvatulys chatinant.
Radau šitą ieškodama nuotraukos į CV. Kažkiek absurdiškai desperatiškas fotografavimasis laiptinėje. Labiau vienspalvio fono nesugebėjom rasti. p.s. Myliu tave, Vy. (Tikiuos kažkaip sureaguosi į šitą mano meilės išraišką, nes kitaip suprasiu, kad neseki šito BLOG'o. Tai bus didelis smūgis mano internetiniame gyvenime.)
O va nuo čia prasideda šio vakaro kvatulys ir kvaitulys. Labai juokinga. Labai labai. Katinai xD
Tikrai labai.
Iš kylančio juoko įmanoma numirti. C'mon... Kodėl jo išraiška visur tokia... ypatinga.
...........
Pokalbyje minimą gėlę galima išvysti žemiau esančiame paveiksėlyje. (Pav. 578451)
(Pav. 578451)
O čia puikiai atsispindi mano fanatiškas tikėjimas feng-shui. Sakuros tuoj prišauks man amžiną meilę ir vestuves. Kitą savaitę pabūti ant desktop'o savo eilės laukia dvi mandarininės antys, jei iki savaitgalio neištekėsiu. (Sako, vedybų klausimu tų ančių fengšujinė galia stipresnė.)
Labai mėgstu visus skype veidukus ir aplamai - chatinimą. xD
Iš esmės tai šitas įrašas beveik asmeniškai Tau padarytas. Daug paveiksliukų, mažai teksto. Lygiai taip, kaip mėgsti. Manau, kad turėtum jaustis labai pamalonintas ir dėl šitos priežasties, kad būtų lygiosios, leidau sau išsirinkti nuotrauką, kokią norėjau xD Ir vargas tau (arba smūgis man) jei neperskaitysi šito iki galo.
Taigi. Dabar jau maždaug labanakt. Visi čatinimo draugai mane palieka. Miegoti nesugebu. Tikriausiai teks neršti ir siautėti jūsų BLOG'uose xD
