4dienis.

Viskas buvo pradėta laiškais. Laiškais ir turi būti tęsiama.

Jau veik maniakiškai mąstau apie savo vienatvę, apie tuos iš proto vedančius, bet labai trumpam šalia užmiegančius vyrus. Išeina nepasakę kodėl. Gal dėl to, kad jiems ateinant neklausiama? Užsikalbėjau kažkada seniai pati tokį likimą. Kvailelė, nesuprasdama, kaip reikės šalia žmogaus. Dabar tyliai guodžiuosi, kad gal čia nebuvo nesupratimas, kad buvo intuityvus nujautimas, žinojimas. Žinojimas kaip reikalinga bus sava erdvė ir ta iki skausmo draskanti laisvė. Tik laisvėje kuria žmogus? Kažin. Tik kenčiantis kuria žmogus? Arčiau tiesos.

Karštligiškai visokiais būdais bandžiau atšaukti tą vienatvės užkalbėjimą ir tuo pat metu gyvai jaučiau klaidos baimę. Kažkas žnaibė blauzdas ir tylutėliai bandė išaiškinti, kad geriausia būtų jeigu iškvėptum kvailą krūtinėje susikaupusį kiek suplėkusį orą ir atsiduotum Likimo visagalybei. Pripažinti ir patikėti maža. A-TSI-DUO-TI reikia. Minutėlę. Dar pamenu, kaip žmonės sakė, kad man gyventi būtų lengviau atsisakius žodžio REIKIA. Aš bandau, bet tik jaučiuosi lyg besisukdama ratu. Ar ne per daug tie žmonės šneka.

Man truputį gėda susitikti su egzistenciniais pernai metų draugais. Mat šią vasarą leidau sau paatostogauti be įprastų pozų. Žinoma prieš tai privalėjau tris dienas tūnoti gilioje apatiškoje neviltyje, tada graudžiai išsižliumbti antrą valandą nakties Palangos parke ant seno pigiu vynu tvoskiančio nežinomo režisieriaus peties, kuris prieš eidamas namo pabarbeno smiliumi man į pakaušį „Čia, vaikeli, aš tau jau nepadėsiu... Reikia į medikus kreiptis...“. Gėda nes ignoravau miškus, kad nesutikčiau tavęs. Gėda, nes vėliau į miškus ėmiau žvelgti net abejingai. Gėda, nes sąmoningai vengiau bet kokių dvasinio tobulėjimo kelių. Gėda, nes švelniai ignoravau bet kokią sveikos gyvensenos idėją. Kažkuriuo momentu tarp tų visų gėdų dar suvokiau Didžiąją Tiesą apie gyvenimo Beprasmybę ir tikslo atsiradimo ištakas įžvelgiau vien tik žmogaus tuštybėje ir jo didžiulėje Nuobodulio baimėje. Taigi, nėra ką pasakoti egzistenciniams draugams, kurių vienas manyje įžvelgia tobulybę, o kitas nesiliauja kalbėjęs kaip beprotiškai svarbu siekti TIKSLO. Būtų labai įžūlu besišypsant į jų viltingus veidus papasakoti, kad šią vasarą paverčiau saganiškai (kompiuteris taiso S į R. Ir tai man labai glosto savimeilę ir skatina įžvelginėti ženklus ženklelius) žavia. Pusryčiams per pietus geriamas didelis puodelis creme cafe, be paliovos ryjamos prancūziškai ištvirkusios arba vaikiškai naivios knygos, parazitiškai nedirbami namų ruošos darbai, o vakarop susikontempliuojama į blakstienų juodumą ir tobulą plaukų sruogų kritimą, nes naktį bus linksminamasi. Taip. Šią akimirką vėl pradėjau jaustis egzistencialiai pilnaverčiu žmogumi, nes tai ką veikiau, buvo sąmoningai pasirinkto kelio dalis.

Mane tikriausiai kamuoja Nemiga. Ji labai romantiškai atrodo su visais savo neleidžiančiais užmigti naktiniais kuždesiais, šlamesiais, murmesiais. Labai jau nesinori visos šios nakties žavesio garbės suversti per dideliam puodeliui crem-cafe išgerto saulei besileidžiant. Žadintuvas skambės po kelių valandų, kad nepramigtume saulėtekio ir tobulų rudenėjančios vasaros rūkų.

Rūkų pasaka.

Kai pagauna didžiulis noras rašyti, labai nuodėminga laukti kol jis praeis. Taip kartais padarai iš tingėjimo kovoti su savimi. Nes gi žinai scenarijus. Iki begalybės bjauru jausti tuštumą mintyse, kai sėdi prieš popieriaus lapą, kurį dar prieš akimirką žuviškai troškai išmargint gyvastim, pulsuojančia mintimi.

Kablelis labai pagelbėja, kai nenori rinktis tik vieno žodžių dueto.

Absurdiškai atrodo priverstinis rašymas, bet aš beveik tikiu jo nauda ir būtinybe. Vien iš principo, vien sau, vien svajojant ir laukiant kol iš didelio Nieko iškris mažulytis negludintas perliukas. Ir jo užteks, kad gautum dar akimirką beprasmio džiaugsmo. Kad ir be perliuko, bet priimtas iššūkis jau savaime keičia egzistencijos vertę.

Kiekvieną rytą mūsų Pasauly kyla Saulė, kiekvieną rytą ji pažadina po smilgomis ir pievų žolėmis miegančius Rūkus, kurie tylutėliai nubunda ir pačiomis smilgų viršūnėlėmis tipendami šliaužia, kutendami budina laumžirgius ir šnabždasi apie voratinklių gražumą. Prisiskaitę pasakų apie joniukus ir grytutes barsto paskui save rasas. Barsto, kad būtų dėl ko ir kaip čia vakarais sugrįžti ir be minčių užmigti. Vienais rytais Rūkai nušliaužia į paežeres, o ten vandenyje vilgo savo perregimas pėdutes, vandeniu šlakstosi veidus, žiūri į stiklinius vandens paviršius, laukia būti nematomais. Kai esi nematomas, labai daug visko pamatai. Tai žino kiekvienas Rūkas. Kitais rytais jie nešliaužia į paežeres. Lieka tipendami klajoti pievose ir klaidinti pabūgusių ežiukų. Kažkodėl Rūkams patinka didelės ežiukų akys. Kartais tokiais tipenimo rytais pievose vaikšto Raganos. Spindinčiais vorų tinklais apsisiautusios kaulėtomis ilgapirštėmis rankomis skabo žolynus, deda prie pulsuojančių gyvastį lūpų pumpurus, bučiuoja juos ir verčia stebuklingais. Arba tik eina kupsteliais, žvelgia į tolį nieko nereginčiomis akimis ir šnabžda užkalbėjimus Pasauliui. Tada jų ilgus išsidraikiusius purpurinėmis varnalėšomis dabintus plaukus ima kedenti stebuklingai nurimęs ir ūkčioti pamiršęs Vėjas. O Rūkams tai už vis labiausiai patinka. Kaip jie atgyja, kaip jie šėlsta, kaip jie kvatoja..!!! Supasi tose Raganų kasose lyg begalinių marių vilnyse, perregimais delniukais glosto švelniąsias sruogas.. Ir vis krykščia, vis kvatoja.. Šypsosi tada Raganos, ilgesingai šypsosi apie neišjaustas būtis ir baimingai nutilusių raistų smaragdinį žalumą.

Negalima Rūkams per visą dieną tipenamai klajoti, trukdyti ežiukų ir Raganų gyvenimus. Tolimose sodybose ima šiugždėti netrukus ištarsiami Labi Rytai. Reikia skubėti. Reikia surinkti paliktas Rasas ir visas visas joms išdovanoti. Tegu! Tegu nelieka dėl ko ir kaip vakarais po smilgomis sugrįžti, tegu tik Raganos šypsosi..!

O dar dvi Rasas būtinai įduoti ežiukui. Tegu mokosi saugoti.

Ir Raganos šypsosi, ir Raganoms patinka bebaimė ir benamė meilė, ir Raganos neša tyliuose glėbiuose dovanas, ir Raganos ridena jas atgal po smilgomis. Tegu būna kur grįžti vakarais ir be minčių užmigti. Tegu..