[Odė raganoms.]

"Gyvenimuose nuolatiniai virsmai, kuriuos atneša šalia atsirandantys ir pradingstantys žmonės, tikriausiai ir yra svarbiausias dalykas. Mokomės, augame, keičiamės nuo seno prie naujo, nuo naujo prie seno. Ir kaskart truputėlį kitaip. Skausmingai vis auga žmogus. Lyg išsidraskydamas iš klaikiai ankštų drabužių. Drabužių, kurių siūlės kartais palieka randus. Patinka man šitie randai. Jų niekas nemato, gal tik atidieji kartais pastebi, o pats egzistencinių apmąstymų kupinais vakarais gali juos liesti, skaičiuoti, vėl išjausti praeitis, skaičiuoti, kas buvo, pažinti, kas yra."

"Ir kokia ji laiminga dabar. Vėl šlovingai vadinama Raganų Ragana. Sugrįžtantys, bet neiškovoti, titulai su savimi atsineša dvasių palaimas. Ji vėl garbinama akimis balsais žodžiais darbais. Ir tai kažkas daugiau nei Ego. Tai buvimas čia ir dabar, tai esančios minutės tikrumas. Tai lyg dvaselės šalia šmirinėjantys juodi katinai. Kaip buvo jų išsiilgusi! Tai sugrįžtantys pranašingi, apie sekančią akimirką bylojantys sapnai. Kaip buvo pavargusi nuo beprasmių naktinių košmarų, nuo pastangų juose atrasti išmintis. Tai vėl atverčiamos apdulkėjusios knygos, tai vėl skaitomos išganingos eilutės. Ilgai tam nebuvo drąsos, žinojo, kokie sunkūs šitie puslapiai bailiams ir išdavikams. O šiandien ji vėl segasi begalinius plazdančius sijonus, laukinėmis lelijomis sagstosi žalsvus plaukus, kvapiaisiais aliejais tepasi geismu alsuojantį ir senti sustojusį kūną, tris kartus aplink pirštą apsuką kalnų krištolo ir juodo onikso žiedą ir nežvilgtelėjusi veidrodin praveria namų duris, kad išeitų. Tokia išdidi prieš save, tokia dėkinga prieš jį."