Ir vėl esu sumautai abejinga beveik viskam. Iš šito ir gimsta nauji įrašai.
Savotiška taip.
Džiaugiuosi, kad beveik, o ne viskam.
Mane dar kol kas domina kava, vienas vyras ir dvi knygos.
Manau, kad tai yra gerai. Nesunkiai galima pritempti prie Estetikos Meilės ir Švietimo.
O iš kur atsiranda tas abejingumas? Iš tos vietos, kurioje atima laisvę rinktis ir gyventi.
Mąstome daugiau negu dirbame. Labai pavargstame nuo minčių. Jeigu būtume pakankamai sąmoningi ir motyvuoti pradėtume sportuoti. Kai bėgi, nesimąsto. Tačiau esame kažkiek linkę į savinaiką ir tinginystę.
Verta paminėti, kad per visą ilgą blog'ų ignoravimo laikotarpį nuveikiau labai daug gražių dalykų. Skraidžiau gyvenimo džiaugsme. Gal ir gailoka, kad neaprašiau.
NEXT
Labas rytas,
Norėjau papasakoti, kokia laiminga aš šiandien atsibudau ir kaip nepavyksta liautis šypsotis. Man atrodo, kad čia viskas iš tos Meilės.
NEXT
Labas rytas,
Pradėdama rašyti šitą labai realiai suvokiu galimybę pavėluoti į autobusą, vežantį namo, bet vistiek noriu ......
NEXT
Faktas, kad bandau, bet man neišeina!! xD
Ir nei man liūdna, nei pikta dėl šito.
Kuo gyvenu šiomis dienomis?
Pažiūrėkim. Ant stalo guli "Bėgančios su vilkais", keli skulptūros eskizai, filmo "Apocalypto" DVD, viena taurė vakarykščio vyno. Ant žemės dar tuščias lagaminas, o veide šypsena, dėl būties gražumo.
Dar galvoje vis kelios citatos skamba.
"Ramybė tam, kuris nenori nieko/Ir saulė besijuokiančiam.. Būk laisvas, kad paukščiai ir vaikai tave mylėtų.."
"Jaunystė, brolau, tai ne talentas."
"Būk gera, nors tu pasielk taip, kaip iš tikro nori."
Ir dar viena. Bet čia tokia jau ypatinga - "Tu neįsivaizduoji, kaip aš Tave myliu; - Jei nors truputį tiek, kiek aš tave, tai įsivaizduoju."
Taigi.
Už lango lietus, bet šitam miestui jis tinka.
Bėgu. Noriu namo. Dar kol saulė nenusileido, kad spėčiau pamatyti, kaip ateina sutemos ir ten aukštai ryškėja pirmosios žvaigždės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą