Viskas buvo pradėta laiškais. Laiškais ir turi būti tęsiama.
Jau veik maniakiškai mąstau apie savo vienatvę, apie tuos iš proto vedančius, bet labai trumpam šalia užmiegančius vyrus. Išeina nepasakę kodėl. Gal dėl to, kad jiems ateinant neklausiama? Užsikalbėjau kažkada seniai pati tokį likimą. Kvailelė, nesuprasdama, kaip reikės šalia žmogaus. Dabar tyliai guodžiuosi, kad gal čia nebuvo nesupratimas, kad buvo intuityvus nujautimas, žinojimas. Žinojimas kaip reikalinga bus sava erdvė ir ta iki skausmo draskanti laisvė. Tik laisvėje kuria žmogus? Kažin. Tik kenčiantis kuria žmogus? Arčiau tiesos.
Karštligiškai visokiais būdais bandžiau atšaukti tą vienatvės užkalbėjimą ir tuo pat metu gyvai jaučiau klaidos baimę. Kažkas žnaibė blauzdas ir tylutėliai bandė išaiškinti, kad geriausia būtų jeigu iškvėptum kvailą krūtinėje susikaupusį kiek suplėkusį orą ir atsiduotum Likimo visagalybei. Pripažinti ir patikėti maža. A-TSI-DUO-TI reikia. Minutėlę. Dar pamenu, kaip žmonės sakė, kad man gyventi būtų lengviau atsisakius žodžio REIKIA. Aš bandau, bet tik jaučiuosi lyg besisukdama ratu. Ar ne per daug tie žmonės šneka.
Man truputį gėda susitikti su egzistenciniais pernai metų draugais. Mat šią vasarą leidau sau paatostogauti be įprastų pozų. Žinoma prieš tai privalėjau tris dienas tūnoti gilioje apatiškoje neviltyje, tada graudžiai išsižliumbti antrą valandą nakties Palangos parke ant seno pigiu vynu tvoskiančio nežinomo režisieriaus peties, kuris prieš eidamas namo pabarbeno smiliumi man į pakaušį „Čia, vaikeli, aš tau jau nepadėsiu... Reikia į medikus kreiptis...“. Gėda nes ignoravau miškus, kad nesutikčiau tavęs. Gėda, nes vėliau į miškus ėmiau žvelgti net abejingai. Gėda, nes sąmoningai vengiau bet kokių dvasinio tobulėjimo kelių. Gėda, nes švelniai ignoravau bet kokią sveikos gyvensenos idėją. Kažkuriuo momentu tarp tų visų gėdų dar suvokiau Didžiąją Tiesą apie gyvenimo Beprasmybę ir tikslo atsiradimo ištakas įžvelgiau vien tik žmogaus tuštybėje ir jo didžiulėje Nuobodulio baimėje. Taigi, nėra ką pasakoti egzistenciniams draugams, kurių vienas manyje įžvelgia tobulybę, o kitas nesiliauja kalbėjęs kaip beprotiškai svarbu siekti TIKSLO. Būtų labai įžūlu besišypsant į jų viltingus veidus papasakoti, kad šią vasarą paverčiau saganiškai (kompiuteris taiso S į R. Ir tai man labai glosto savimeilę ir skatina įžvelginėti ženklus ženklelius) žavia. Pusryčiams per pietus geriamas didelis puodelis creme cafe, be paliovos ryjamos prancūziškai ištvirkusios arba vaikiškai naivios knygos, parazitiškai nedirbami namų ruošos darbai, o vakarop susikontempliuojama į blakstienų juodumą ir tobulą plaukų sruogų kritimą, nes naktį bus linksminamasi. Taip. Šią akimirką vėl pradėjau jaustis egzistencialiai pilnaverčiu žmogumi, nes tai ką veikiau, buvo sąmoningai pasirinkto kelio dalis.
Mane tikriausiai kamuoja Nemiga. Ji labai romantiškai atrodo su visais savo neleidžiančiais užmigti naktiniais kuždesiais, šlamesiais, murmesiais. Labai jau nesinori visos šios nakties žavesio garbės suversti per dideliam puodeliui crem-cafe išgerto saulei besileidžiant. Žadintuvas skambės po kelių valandų, kad nepramigtume saulėtekio ir tobulų rudenėjančios vasaros rūkų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą