Kai pagauna didžiulis noras rašyti, labai nuodėminga laukti kol jis praeis. Taip kartais padarai iš tingėjimo kovoti su savimi. Nes gi žinai scenarijus. Iki begalybės bjauru jausti tuštumą mintyse, kai sėdi prieš popieriaus lapą, kurį dar prieš akimirką žuviškai troškai išmargint gyvastim, pulsuojančia mintimi.
Kablelis labai pagelbėja, kai nenori rinktis tik vieno žodžių dueto.
Absurdiškai atrodo priverstinis rašymas, bet aš beveik tikiu jo nauda ir būtinybe. Vien iš principo, vien sau, vien svajojant ir laukiant kol iš didelio Nieko iškris mažulytis negludintas perliukas. Ir jo užteks, kad gautum dar akimirką beprasmio džiaugsmo. Kad ir be perliuko, bet priimtas iššūkis jau savaime keičia egzistencijos vertę.
Kiekvieną rytą mūsų Pasauly kyla Saulė, kiekvieną rytą ji pažadina po smilgomis ir pievų žolėmis miegančius Rūkus, kurie tylutėliai nubunda ir pačiomis smilgų viršūnėlėmis tipendami šliaužia, kutendami budina laumžirgius ir šnabždasi apie voratinklių gražumą. Prisiskaitę pasakų apie joniukus ir grytutes barsto paskui save rasas. Barsto, kad būtų dėl ko ir kaip čia vakarais sugrįžti ir be minčių užmigti. Vienais rytais Rūkai nušliaužia į paežeres, o ten vandenyje vilgo savo perregimas pėdutes, vandeniu šlakstosi veidus, žiūri į stiklinius vandens paviršius, laukia būti nematomais. Kai esi nematomas, labai daug visko pamatai. Tai žino kiekvienas Rūkas. Kitais rytais jie nešliaužia į paežeres. Lieka tipendami klajoti pievose ir klaidinti pabūgusių ežiukų. Kažkodėl Rūkams patinka didelės ežiukų akys. Kartais tokiais tipenimo rytais pievose vaikšto Raganos. Spindinčiais vorų tinklais apsisiautusios kaulėtomis ilgapirštėmis rankomis skabo žolynus, deda prie pulsuojančių gyvastį lūpų pumpurus, bučiuoja juos ir verčia stebuklingais. Arba tik eina kupsteliais, žvelgia į tolį nieko nereginčiomis akimis ir šnabžda užkalbėjimus Pasauliui. Tada jų ilgus išsidraikiusius purpurinėmis varnalėšomis dabintus plaukus ima kedenti stebuklingai nurimęs ir ūkčioti pamiršęs Vėjas. O Rūkams tai už vis labiausiai patinka. Kaip jie atgyja, kaip jie šėlsta, kaip jie kvatoja..!!! Supasi tose Raganų kasose lyg begalinių marių vilnyse, perregimais delniukais glosto švelniąsias sruogas.. Ir vis krykščia, vis kvatoja.. Šypsosi tada Raganos, ilgesingai šypsosi apie neišjaustas būtis ir baimingai nutilusių raistų smaragdinį žalumą.
Negalima Rūkams per visą dieną tipenamai klajoti, trukdyti ežiukų ir Raganų gyvenimus. Tolimose sodybose ima šiugždėti netrukus ištarsiami Labi Rytai. Reikia skubėti. Reikia surinkti paliktas Rasas ir visas visas joms išdovanoti. Tegu! Tegu nelieka dėl ko ir kaip vakarais po smilgomis sugrįžti, tegu tik Raganos šypsosi..!
O dar dvi Rasas būtinai įduoti ežiukui. Tegu mokosi saugoti.
Ir Raganos šypsosi, ir Raganoms patinka bebaimė ir benamė meilė, ir Raganos neša tyliuose glėbiuose dovanas, ir Raganos ridena jas atgal po smilgomis. Tegu būna kur grįžti vakarais ir be minčių užmigti. Tegu..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą